Nobelio effektas

Viena Švedijos literatūros žinovė Anna Gunder neseniai pristatė savo tyrimą apie Nobelio premijos efektą. Pagrindinė išvada yra ta, kad Nobelio premija didesnį efektą turi tada, kai skiriama mažiau žinomam rašytojui. Praėjus 5 metams po premijos gavimo, ji ar jis būna išversti į dvigubai daugiau kalbų nei prieš premiją.
Pavyzdžiui Hemingvėjui, kurio knygos jau buvo išverstos į 30 kalbų jau prieš Nobelį, tas efektas buvo nedidelis

A.Grunder tyrimas rodo, jog Nobelio premijos prilyginimas mirties bučiniui (t.y. ją gavę rašytojai nustoja rašyti) yra mitas. Nors Doris Lessing ir sakė, kad Nobelio premija jai yra “bloody disaster”, nes jai tenka duoti tiek interviu, kad laiko kitiems dalykams nelieka.  Tyrime teigiama, jog beveik 60%  laureatų rašė taip kaip ir ankščiau.
Po premijos gavimo laureatai vidutiniškai dar gyveno 13 metų.

Info iš čia

 

Mano knygų 100 (37): neklausk, kam skambina

Nė vienas žmogus nėra tarsi atskira sala; kiekvienas esame gabalėlis kontinento, žemės dalis. Jegu jūra bent grumstą nuplautų, Europa jau liktų mažesnė; taip pat, jei užlietų iškyšulį arba dvarą tavo ar tavo draugų. Bet kurio žmogaus mirtis nusineša dalelę manęs, kadangi aš priklausau visai žmonijai. Ir todėl niekados neklausk, kam skambina varpai – jie skambina tau. /John Donne/

Ir angliškai: “No man is an island, entire of itself; every man is a piece of the continent, a part of the main. If a clod be washed away by the sea, Europe is the less, as well as if a promontory were, as well as if a manor of thy friend’s or of thine own were: any man’s death diminishes me, because I am involved in mankind, and therefore never send to know for whom the bell tolls; it tolls for thee.”

Pirmasis leidimas

Taip prasideda Ernesto Hemingvėjaus “Kam skambina varpai”. Pastebėjau, kad kažkaip iš senų laikų žinomų autorių vardų sulietuvinimas toks įprastas, kad net pačiai originalo kalba keista rašyti, bet va, tų, su kuriais jau vėliau susipažinau, sulietuvinimas žiauriai erzina. Kažin ko, taip yra? Na, bet atgal prie Hemingway.

Kai skaičiau šitą knygą, ji man labai labai patiko, o skaičiau jau tikrai seniai, mokykliniais laikais. Jei gerai atsimenu, knygoje aprašoma viena diena todėl daug kas skundžiasi, kad nuobodu, bet man tikrai patiko. Dabar norėčiau paskaityti kokią nors Hemingway originalo kalba. Gal reikės paskaityt apie senį, prisimint, ar iš tikrųjų man taip patiko, kad traukčiau į savo šimtą, juk tiek apie jį pridiskutavom.

O čia varpais skambina Metallica For Whom the Bells Tolls.

|100|

Senis ir … batai

Gera žinia E.Hemingway fanams- E.Hemingway sūnus Patrick Hemingway davė savo sutikimą, kad tėvo vardu būtų pavadinta batų vyrams kolekcija. P.Hemingway sako, jog jo tėvui labai nepatiko kojinės ir kad jo mėgstamiausi batai buvo “loaferiai”.

El Salvadore iš bizono ir jaučio odos padaryti batai kainuos nuo 150 iki 235 dolerių.

Jei aš sugalvočiau savo vyrui padovanoti ką nors hemingvėjiško, turbūt nupirkčiau tą megztinį, kuriuo E.Hemingway vilki nuotraukose.

Daugiau info rasite čia

K.Ž.G

Ko išmokė Hemingway?

Rašytojai gali išmokyti įvairių dalykų. Štai pavyzdžiui Achmatova mane išmokė išdidumo, Liūnė Sutema parodė, jog nėra reikalo nagais ir dantimis įsikabinti į savo praeitį, vietoj to geriau kurti namus ir gyvenima ten, kur esi.

Na, o Ernest Hemingway prisidėjo prie mano seksualinio švietimo 🙂

Kalba, žinoma, eina apie žymiąją knygos “Kam skambina varpai” citatą (nepamenu jos tiksliai lietuviškai)

“Did the earth move for thee?”

Pamenu skaitau knygą mokykliniais laikais ir galvoju “Aha! Tai štai, koks jausmas būna, kai myliesi.  Štai taip  TAI turi jaustis. “

Ernestas ir Martha

O apie Hemingway aš šiandien pradėjau galvoti todėl, jog buvo paskelbta, kad apie jį bus kuriamas filmas

“Hemingway & Gellhorn”. Gellhorn – Hemingway trečioji žmona – rašytoja ir viena žymiausių karo žurnalisčių Martha Gellhorn.

Marthą vaidins Nicole Kidman, o Hemingway vaidmeniui pasirinktas Clive Owen, vaidinęs filmuose “Sin City” ir “Elizabeth- The Golden Age”.

Clive Owain vaidins E.Hemingway

Politikai skaito…

Britanijoje rinkimus, kaip žinia, laimėjo konservatoriai, antroje vietoje liko leiboristai, o trečioje -liberalai demokratai. Vos prieš keletą dienų Nick Clegg – liberalų lyderis -pačiame rinkimų įkarštyje rado laiko parašyti straipsnį The Guardian ir papasakoti, kodėl jis labai mėgsta Samuel Beckett kūrybą. N.Clegg rašo: “It’s that willingness to question the things the rest of us take for granted that I admire most about Beckett”.

Konservatorius David Cameron į negyvenamą salą pasiimtų ‘The River Cottage Cookbook’, o G.Brown labai mėgsta rašytoją Lewis Grassic Gibbon.

Torių lyderis David Cameros skaito Ian McEwan knygą. Gerai, kad aš negalėjau balsuoti šituose rinkimuose, nes, ko gero, būčiau balsavusi už konservatorius vien dėl šitos nuotraukos

John F.Kennedy mėgo Stendalio “Raudona ir juoda”, bibliotekininkę vedusiam G.Bush labai patiko Camus “Svetimas” (straipsnyje pabrėžiama, jog tai gana netikėta ir gal net nelabai tinkama JAV prezidentui, kadangi knygoje pagrindinis veikėjas nužudo arabą), Bill Clinton mėgstamiausia knyga G.G.Marquez “Šimtas metų vienatvės” (pasirodo, mes su Billu turim panašų knygų skonį).

Mūsiškė Dalia Grybauskaitė viename interviu pasakė, jog mėgstamiausiosyra tos  knygos, kurias ji  skaitė jaunystėje ir paminėjo Hemingvėjaus “Senis ir jūra”, Egziuperi “Mažasis princas”, Tolstojaus “Karas ir taika”, o paskutinė skaityta knyga Obamos kalbos “The change we believe in”.

Ar kuris nors politikas prisipažintų skaitęs Twilight, Da Vinčio Kodą ir S.King knygas?

K.Ž.G

//