Undinės

U – tai undinės. Čia viršelis.

Su apsakymais man sekas įvairiai. Didžiausias iššūkis su jais būna, kad autorius kaip nors mandrai-susuktai užbaigia ir lieku it musę kandus – nieko nesupratus. Nesakau, kad “Undinėse” viską supratau, kaip turėjau, bet nelabai ir svarbu, nes tekstas toks apžavingas – suskaičiau viską praktiškai vienu ypu. Na, gerai, dviem. Ir kai pradėjau galvoti, kaip čia reiks parašyti, kas patiko-nepatiko, tai pagalvojau, kad man Jurgos Tumasonytės apsakymai priminė Elizabeth Srtout “Olive Kitterige” – kai atrodo, kad galėtų knyga būt be pabaigos – skaityčiau ir skaityčiau. Nes, nors autorės pasaulis dažnai iš kitos realybės, gal paralelinės, o gal tiesiog papraščiausiai kaimyninės, ta realybė perteikta super įtaukiančiai ir įtikinimai. Bet čia jau reikia mėgt magiškai realiuosius dalykus ir pasiduot jų nuotaikai, kitaip gresia didis susinervinimas ir nesusipratimas.

Tai va, knyga tokiems magams, kurie mėgsta persikūnyti į personažus, pabūt jų skūroj ir nesupykt, jei ne visada iki galo supranti “kas iš to?”. Nes gal nieko, gal tik gražus žodžių žaismas ir malonumas paplūduriuot tarp tų gražiai suskambėjusių žodžių, aplipusių mirguliuojančiais undinių žvynais.

Nekantraudoma laukiu Jurgos Tumasonytės romano.

#leidyklosdovana

Amy and Isabelle

Po taip sužavėjusios Olive Kitterige, puoliau prie kitų Elizabeth Strout knygų – juk sakiau, kad Olive galėčiau klausyti iki begalybės. Per daug nesidomėjusi, pasirinkau Amy and Isabelle, tik paskui pamačiau, kad tai yra debiutinė autorės knyga. Iš tikro, jaučiasi, kad autorė ten dar tik galanda savo plunksmą – apie knygos vidurį jau buvau begalvojanti, kad jau užteks, nelabai man patinka, nelabai kas vyksta, o ir kas vyksta – ne tai, kad neįdomu, gal labiau ištęsta, per daug nuspėjama.

Pati istorija yra apie mamą ir paauglę dukrą. Mama – be vyro, dukra – be tėvo su visomis iš to išplaukiančiomis, sakyčiau, vadovėlinėmis pasekmėmis. Na, tikrai tikėjausi daugiau niuansų, taiklių Strout nutylėjimų ir gyvenimo tarp eilučių. Na, bet debiutas, geras, bet ne išskirtinis. O kur ten Alice Munro įžvelgė ‘humour’, man lieka paslaptis. Teks Olive klausyti iš naujo.

Olive Kitteridge / Olive, Again

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „olive kitteridge book“

Tokiu greituoju būdu suklausiau dvi audioknygas, jei būtų daugiau, galėčiau ir toliau klausyt be pabaigos. Kadangi šias knygas ir jose esančius visiškai atskirai galinčius gyvuoti apsakymus (short stories) (audioknygos pabaigoje net minimi leidiniai, kuriuose šie apsakymai buvo publikuoti) jungia viena veikėja – Olive Kitteridge – tai ir jungiu jas čia kartu, labai jau organiškai jos kartu sugyvena.

Man net sunku įvardinti, kodėl man taip patiko šios knygos, kol rašau bandau sugalvoti, bet tikrai verta paminėti, kaip įdomiai tie apsakymai žaidžia vienas su kitu. Tai visai nėra nuoseklus pasakojimas apie Olive gyvenimą, labiau gal tokia mozaika, iš kurios Olive paveikslas kaip ir savaime susideda. Na, pavyzdžiui, vienas apsakymas gali pasakoti apie Crosby miestelio Meino valstijoje šeimą, jos sėkmes ir nesėkmes (dažniau nesėkmes nei sėkmes), kuriame Olive sušmėžuoja net ne antraplanė veikėja, o labiau net foninė, ji tiesiog prisimenama, praeina pro šalį, mesteli repliką ar stovi šalia apsakymo veikėjo parduotuvėje. Ir tai, kaip autorė visa tai sujungia į vitražą yra tiesiog neįtikėtina ir veikia užburiančiai (vis dar esu apkerėta).

Kitas dalykas šiose knygose yra temos, kurias Elizabeth Strout paliečia – štai viename apsakyme dukra iš jau nepilno proto savo motinos supranta, kad ji išnaudojo brolį seksualiai, kas sukėlė absoliučiai tragiškas pasekmes, kitame advokatas po kliento mirties supranta, kad kliento žmonos pagalbos šauksmas nebuvo išprotėjusios moteriškės užgaida ar bandymas sulaukti dėmesio.

Labiausiai tikriausiai rezonuoja Olive kelionė senatvės ir gyvenimo pabaigos link (ir susišaukia tiek su Philip Roth “Kiekvienas žmogus” bei K. Haruf “Mūsų sielos naktyje”), tik viskas, nepaisant nemalonios realybės, atskleidžiama su kažkokia šviesa, bandant išnaudoti visas pasitaikiusias galimybes mėgautis likusiomis dienomis, mylėti ir gyventi iki galo, net jei visi gyvenimo pakeleiviai pakeliui prašapo.

Na, ir žinoma, pats Olive personažas yra absoliučiai kosminis. Stačiokė, beveik visada pirma pasakanti, o vėliau pagalvojanti, ganėtinai žemo emocinio intelekto moteriškė, buvusi matiekos mokytoja, kurios visi mokiniai bijojo, žodžiu, pasirinkit, ką tik sugalvosit nelabai faino žmoguje – beveik viską rasit pas Olive. Dėl to ji gan vieniša, nesuprantanti ir nesuprasta, bet tokia tikra ir natūrali, kad net žavinga.

Puiki. Labai rekomenduoju.

Anything is Possible / My name is Lucy Barton / Aš esu Liusė Barton

Image result for anything is possibleImage result for my name is lucy barton

 

 

 

 

 

 

 

 

Niekaip nesugalvojau, nuo kurios knygos pradėti apžvalgą. Klausyti pirmiausia perklausiau Anything is Possible, nors Lucy Barton yra pirmiau išleista, ir lyg abi galima būtų skaityt atskirai, vieną be kitos, bet man gavos taip kad perklausiau Anything, paskui Lucy, o paskui vėl Anything. Štai taip jos ir nesusijusios, kad dabar man susijungė į vieną ir niekaip aš jau jų neatskirsiu.

Anything is Possible pasirinkau iš kažkokio sąrašo. Ši knyga lyg apsakymų rinkinys apie atskirus žmones – kaip iš šios dvi knygos – kiekvienas galėtų puikiausiai gyventi atskirai, bet kartu ir ne, nes per visus eina juos vienijanti gija – visus veikėjus pirmiausia jungia jų kilmės vieta – mažas Ilinojaus miestelis, o tada visokiausi emociniai dalykai, taip jautriai ir subtiliai aprašyti, sakyčiau, beveik tarp eilučių, kad niekaip neišgalėčiau to jausmo perteikti per vieną ar kelias pastraipas. Ir nenoriu net, tikriausiai, dėl to iš vengiau šią apžvagą rašyti.

Žinot, kaip ten būna su tais mažais miesteliais, panašiai kaip knygoje “Drambliai nematomi” – vyksta visokiausi dalykai, kurių vardan ramios kaimynystės verčiau nematyti, nežinoti, nesikišti. O kartais jie tiesiog nepastebimi, nesuvokiami, per sunkūs įvardinti.

Labai jautri ir subtili knyga. Liusė Barton yra ir lietuviškai.

2016 Baileys’ Long List

long

Kate Atkinson: A God in Ruins

Shirley Barrett: Rush Oh!

Cynthia Bond: Ruby

Geraldine Brooks: The Secret Chord

Becky Chambers: The Long Way to a Small, Angry Planet

Jackie Copleton: A Dictionary of Mutual Understanding

Rachel Elliott: Whispers Through a Megaphone

Anne Enright: The Green Road

Petina Gappah: The Book of Memory

Vesna Goldsworthy: Gorsky

Clio Gray: The Anatomist’s Dream

Melissa Harrison: At Hawthorn Time

Attica Locke: Pleasantville

Lisa McInerney: The Glorious Heresies

Elizabeth McKenzie: The Portable Veblen

Sara Nović: Girl at War

Julia Rochester: The House at the Edge of the World

Hannah Rothschild: The Improbability of Love

Elizabeth Strout: My Name is Lucy Barton

Hanya Yanagihara: A Little Life