Apie puikybę ir pagyvenusį pliktelėjusį lenką

Hmm.. nelabai Janis...

Šitos knygos pirkimas turi savo istoriją. Tokios istorijos mane džiugina, nes tada jaučiuosi viso proto ir visos atminties, ne taip kaip su P.Roth Amerikietiška pastorale, kai neaišku, nei iš kur, nei ką. Pirmą kartą su šita knyga susitikau šiųmetėj knygų mugėj. Bet ten knygos nenusipirkau. Kodėl? Puikybė sutrukdė. Kaip? Ogi paprastai. Dabar (na, ne dabar dabar, o recently dabar) su kukuliu skaitom, ne, prisipažinsiu, ne skaitom, o važiuodamos mašinoj klausom Teatriuko įskaitytos knygutės latvių rašytojo Janio (rašau be interneto, tai nežinau, ar tikrai jis Janis, spėju, o ar pataikiau, žiūrėkit į paveiksliuką, kurį įkelsiu, kai jau turėsiu internetą) Zvirgzdinio knygą Tobijo paistalai. Viena iš istorijų vadinasi Tobijas ir puikybė.

Pasakojama apie tai, kaip Tobijas išsiruošia į svečius ir visai nenori vestis su savim Puikybės (kaip kokio jaunesnio broliuko), nes ji vis pridaro rūpesčių, bet Puikybė taip inkščia ir prašosi, prižada tyliai tupėti ir nesirodyti, kad  Tobijas sutinka ją pasiimti. Kaip viskas baigėsi svečiuose tikriausiai įsivaizduojate, nes Puikybė: „Tobijas yra trijų metrų aukščio meškinas, ne, ne trijų, trisdešimties, Tobijas moka tą ir aną, Tobijas net žino, kiek yra aštuoni kart septyni.“ Tai va, taip su ta Puikybe, kuri man einant į Knygų mugę, nepastebėta įsiropštė į mano kuprinę ir iš ten man į ausį šnabždėjo visokiausius puikybiškus dalykus. Apie ką mes čia? Aha, Lialė.

Pamačiau šitą knygą, ir ji patraukė mano dėmesį patraukliu viršeliu – gražia gražios mergaitės nuotrauka. Ir įdomiu pavadinimu, keistu – Lialė. Aš paėmiau knygą į rankas, pavarčiau, tada prie manęs priėjo už stendo stovėjusi moteriškė ir pasakė, kad šita knyga Lenkijoje yra bestseller‘is (mano Puikybė pradėjo pūstis: „Na, žinoma, juk lenkas parašė ir dar apie visokią senąją Lenkiją“), kad jos autorius atvažiavo į knygų mugę, ir tada ir tada bus susitikimas (mano puikybė: „Na, tikrai jau, pagal knygos temą spėju, kad tai koks pliktelėjęs dėdė lenkas su ūsais, tikrai jau bėgu su juo čia tiktis, kai ir taip neturiu laiko“). Knyga mugėj kainavo dvidešimt litų. Ech, tu Puikybe, daugiau tavęs niekada, girdi, NIEKADA nesivesiu į knygų mugę ir iš viso uždarysiu banko seife ir pamiršiu jo atidarymo kodą.

Pamiršau aš tą Lialę. Bet visai neseniai, gal prieš savaitę kitą Atgimime perskaičiau labai įdomų interviu su Birute Jonuškaite, kuri yra Lialės vertėja. Ir spėkit, miela (nemiela!) Puikybe, spėk, ko gi aš trūks plyš užsimaniau. Aha, perskaityti Lialę. Bėgu į vieną knygyną – trisdešimt du ir kažkiek centų. Rrrrr – pykstu, negaliu pirkti už tiek brangiau, prisimenu, kad vienam knygyne netoli mano namų taip pat laikiau šitą knygą rankoje ir kaina atrodė šiek tiek švelnesnė. Lėkiau akis išdegus į tą knygyną, aha, pigiau, štai ji mano rankose, nešuosi namo, visos mano knygos lentynose susiraukusios burba – ji be eilės.

Pagyvenęs pliktelėjęs lenkas 🙂

Na, užteks. Laikas apie knygą. Įdomiausia, kad knygos autorius Jacek Dehnel visai nei pliktelėjęs dėdė, o net už mane jaunesnis vyrukas. Gal ir pliktelėjęs, nežinau, nes neturiu dabar interneto ir negaliu pabrauzint 🙂  Be to, iš puikybės nenuėjau į susitikimą, o ji Lietuvą jis tikriausiai daugiau nevažiuos. Taip man ir reikia. Lialė – Jacek‘o senelė, o knygoje ne tik apie ją, bet ir didelę neaišku, kur prasidedančią ir kur pasibaigiančią (gal jame, ben kol kas) giminę. Iš pradžių tų veikėjų tiek daug, kad nieko nesuprantu, vis skaitau ir galvoju, na, kada gi prasidės ta knyga, kad jau suprasiu, kas čia yra kas. Na, į knygos vidurį jau įsivažiavau.

Neabejoju, kad knyga Lenkijoje bestseller‘is. Taip ir turi būti, kai rašo apie tau žinomas vietas, žinomus žmones. Skaičiau ir galvojau, kad man knyga labai primena G. Dauguvietytės prisiminimus, ir jie Lietuvoje gi bestseller‘is , nes ten mums pažįstamos vietos, įvykiai ir žmonės – dėl to nepaprastai įdomu skaityti. O štai Jacek‘o knygoje man ir trūko tos liepsnelės, kuri mane uždegtų, nes visokios armijos Krajowos ir Ludowos, tai man sako per mažai, kad būtų žiauriai įdomu. Tiesiog skaitau kaip faktą ir tiek, bet su tuo faktu neturiu jokio asmeninio ryšio :(. Žinoma, viskas vyksta visai šalia – Lenkijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje (na, ir šalia), taigi, toks koloritas lyg ir savas, bet knygą man įdomiau buvo skaityti kaip apie įdomias asmenybes, tokias daugiau išgalvotas, nei realias. Nors knygos pabaiga labai tokia žemiška ir apčiuopiama, net labai realistiškai aprašytas senelės karšinimas, kartais net labai dažnai pagalvodavau, na, gerai, jau rašei, kad senelė tokia ir taip elgiasi, negi vėl nori tai pakartoti. Suprantu, kad gal taip daroma norint sustiprinti įspūdį ir kad skaitytojas tikrai suprastų, kokia sunki ir senstančiojo ir karšinančio dalia, bet…

Kas tokio labia išskirtinio? Kad jaunas talentingas rašytojas rašo tokį romaną (čia irgi pagaunu save galvojančią, kad jaunas talentingas J.S. Foer irgi parašė panašią knygą apie savo protėvius) – apie praeitį, apie savo močiutę, o ne kokius savo baliukus ir kokias haliucinacijas jis mato apsirūkęs (jau sakiau, kad tokios knygos mane, o gal mano Puikybę erzina).

Na, tai kaip, patiko, ar nepatiko? Ką galiu pasakyt? Kai pradėjau rašyti man šita knyga patiko mažiau nei dabar 🙂

Knygos gabaliuką galite paskaityti čia.

{tupinti be interneto kaime }

Advertisements

Asmenybė “su cveku”

Labai gražiai man čia viskas susidėliojo: po psichologinio trilerio “Slapta istorija” panorau kažko visiškai kitko, tad pasiėmiau mano mylimos draugės knygų žiurkelėsL dovanotą G.Dauguvietytės knygą “Dialogai su savimi”. Ypač tiko skaityti per kovo 11ąją: ir lietuviškos kalbos smagią dozę gavau ir istorijos gražią pamoką perskaičiau. Skaitau, o ausyse lyg girdėčiau pačios Galinos Dauguvietytės balsą.

Mano drauge žiurkelėL jau rašė apie šitą knygą ir aš labai pritariu jos nuomonei, kad skaitosi labai lengvai, o labiausiai užburia pasakojimasi apie tarpukario Lietuvą. Kažkada (berods “Žvaigždutėje” buvo išspausdinti Tūbelytės prisiminimai apie smetoninę Lietuvą, tai aš juos skaitydavau su didžiausiu pasigerėjimu. Įdomu, ar tie atsiminimai yra išleisti knygos pavidalu?)

G.Dauguvietytė "anais" laikais

G.Dauguvietytė pasakoja iš širdies. Be pagražinimų, be kažkokios vidinės cenzūros, be bandymų įsiteikti kitiems, be ypatingo korektiškumo. Ji pasisako už “beržinę košę”, netiki, jog žmonės gali sulaukti pagalbos iš psichologų, duoda pylos moterims už jų keičiamas pavardes ir t.t. , bet tai neerzina, nes ji tai daro gana savikritiškai, per daug savo nuomonės nesureikšmindama.Ne visais klausimais mano ir autorės nuomonės sutampa, bet  labai apsidžiaugiau, kai G.Dauguvietytė parašė, jog nemėgsta A.Čechovo pjesių. “…Čechovo nemėgstu. Jei nėra aistrų, ugnies, tai man tokie veikalai nepatinka. Čechovo herojai gi visada suvytę, liūdintys, bevaliai. “Trys seserys” vis žada:” Į Maskvą, į Maskvą!” Tai važiuokit jūs į tą Maskvą. Kiekgi galima žadėti, norėti ir neišvažiuoti?”

Dėkoju knygos sudarytojai I.Liutkevičienei, kuri išsaugojo G.Dauguvietytei būdingą kalbos ir pasakojimo stilių. Skaičiau ir širdis kone iš džiaugsmo suspurdėdavo, kai perskaitydavau kokį pagal lietuvių kalbos kultūros kanonus nepriimtiną žodį, prisimindavau savo vaikystę ir žodžius, kurie kažkaip nepastebimai dingo iš mano emigrantinės lietuvių kalbos: mandras, zavadyla, varažyti, caca, su cveku ir kt.

Vieno dalyko man trūko-  nuotraukų. Skaitau apie Kiprą Petrauską, ir labai užsinoriu pamatyti, kaip jis atrodė. Skaitau apie Audrių Chadaravičių, Bronių Talačką, ir tiesiog baisiausiai prisireikia pažiūrėti, kokie jų veidai. Labai norėjau pažiūrėti, kaip atrodė G.Dauguvietytės mama, kaip atrodė Antanina Vainiūnaitė ir Vincė Jonuškaitė-Zaunienė.

Knyga man pasirodė gražiai nostalgiška. Tokia be pagraudenimų, be perdėto jautrumo, be per didelio dramatizmo, bet nuoširdi, atvira, šiek tiek saviironiška. Ar galėtų būti kitaip, kaip knygos autorė yra tokia įdomi, gerbtina ir charizmatiška asmenybė?

K.Ž.G

Kovo 11oji 1990-2010

Šiai gražiai dienai paminėti ieškojau tinkamo teksto. Ir radau šitą. Ir nors dainuodavom šitus žodžius prieš 20 metų, jie vis dar labai tinkami šiandienai.

Pabudome ir kelkimės

Iš nevilties į neviltį, per prarastąjį rojų,
Paniekinti, pažeminti, išganymo ieškojome.
Iš nuodėmės į nuodėmę – į ją supanašėjome,
Ir kai visai pajuodome, kai likom tik šešėliai jos

Ko verkiam ir dejuojame, ko slapstomės pakampėmis?
Aušra įsidienojusi – pabudome ir kelkimės!
Į Lietuvą sugrįžtame čiabuvėliais,  pražuvėliais,
Namų nebepažįstame, lietuviai – nelietuviai mes?
Per skaistyklas, per pragarus, iš nežinios į nežinią,
Mes pagaliau atradome, kad Lietuva – tai sąžinė.

Pabudome, pabudome, pamatėmė, pamatėme Kad mes ją patys žudėme, be sąžinės vienatinę.
Bedaliai savo žemėje, mes patys save niekinam,
Mes patys save žeminam, mes pasidarėm niekieno

Pabudome, o dvasioje dar pasilikom elgetos.
Kodėl mes laisvės prašome? Argi laisvi taip elgiasi?
Ko verkiam ir dejuojame, ko slapstomės pakampėmis,
Aušra įsidienojusi, pabudome ir kelkimės!

Autorius:K. Genys

O jei žiūrėsiu iš savo knygų žiurkės varpinės, tai vis galvoju, kaip gerai, kad istorija taip pasisuko. Juk dabar galime skaityti visas knygas, kurios tik yra išleistos. Juk dabartniams vaikams negrūdama į galvas politinė propaganda, jog knygų yra daugiau, jog jos išgražėjo, jog kai kurių jų nereikia slėpti.

Šios dienos proga skaitau G.Dauguvietytės “Dialogus su savimi” ir klausausi Čiurlionio “Jūros”.

K.Ž.G

Dialogai su savimi

Trečioji knyga

Perskaičiau. Greitai. Skaitos lengvai, kaip autorė ir buvo pažadėjus. Na, koki pirma trečdalį paskaičiau ir galvoju – kažkas netaip, tikrai nejaučiau tokio malonumo kaip skaitant pirmąsias Dauguvietytės knygas. Pradėjau galvoti, kodėl kodėl kodėl??? Galvojau galvojau ir sugalvojau, kad vis dėlto labiausiai jos knygose man patinka senų laikų aprašymai. Kažkaip man neįdomu buvo skaityti, kokios šiuolaikinės laidos jai patinka, kokios – ne ir panašiai. Įdomiau skaityti apie tai, kur manęs dar nebuvo nei kvapo 🙂 Ypatingai įdomus tarpukario laikotarpis. Nes kažkaip iš visokių literatūros kūrinių daug žinome, kaip gyveno kaimiečiai, o va, kaip miestiečiai tai nelabai… Bet vėliau knygoje vėl daug prisiminimų, dėl to skaniai susiskaito.

Kažkaip pasigedau knygoje pasakojimo, kaip ir kodėl Galina Dauguvietytė po karo atsidūrė Prancūzijoje. Gal buvo aprašyta kitose knygose, o aš nebeprisimenu? Knygoje dažnai mini, kaip buvo vakaruose, kaip ištekėjo, o kaip atsidūrė? Buvo pabėgelė? Tikriausiai…

Patiko paskutinis skyrius “Ji artėja”. Nuoširdus ir šiltas. “Puikiai žinau. Ji artėja. Mirtis. Mano biologinio laikrodžio mechanizmas jau genda, užsikerta ir, jaučiu, greit sustos. (…) Jaučiu, kad nebesu tokia mikli, nors laiptais užlipu gana greitai, nedūstu, dėl to negaliu skųstis. Duok Dieve, kad nesulaukčiau blogesnės savijautos. Su vienmetėmis man sunku bendrauti, nes jos kalba vien apie ligas. Turiu vienintelę klasės draugę, su kuria galiu paklabėti ne apie ligas, o apie tai, kur kokį kremą nusipirkti :). (…) Keista, kad net sapnuose niekas nepapasakoja, kaip yra kitame pasaulyje, ar ten pavyko susirasti savo kompaniją. (…) Visą laiką sukausi tarp tokių žmonių, kad dabar galiu sakyti – kokia esu laiminga. Laiminga, nes įkrauta nuo vaikystės – kroviau, kroviau į save ir dabar dar kraunu. (…) Atėjo metas, kai aš, kaip ir mano mama, galiu pasakyti tuos pačius žodžius: gyvenau ilgą ir įdomų gyvenimą, bet gali būti, kad paskutinę gyvenimo minutę pagalvosiu – Viešpatie, bet juk aš nieko nežinau apie gyvenimą.”

Džiaugiuosi, kad nuėjau į susitikimą su Galina Dauguvietyte, džiaugiuosi, nes nereikės gailėtis, kad per vėlu. Nors nenustebčiau, jei sulauktume dar vienos knygos 🙂

|o prie smetonos!… :)|

P.S. O čia vienas youtube’inis epizodas iš knygos.

Vilniaus knygų mugė 5: mirtis, mirtis arba sena, raukšlėta ir rūko!

Konspektas 🙂

Aha, kaip tikriausiai jau pastebėjote, iš J. Gaarderio susitikimo pabėgau (galvojau, ką čia gaištu laiką su tais vertimais) tiesiai pas ponią G. Dauguvietytę.

Pirmiausia pasiaiškinsiu, kodėl toks posto pavadinimas. Taigi, su didele minia lipu laiptais į konferencijų sales, kur vyksta susitikimai. Už manęs lipa dvi tokios jaunos merginos, nežinau, ar moksleivės, ar ankstyvos studentės ir dalijasi mugės įspūdžiais. Staiga nugirdau (ir iš nuogirdos spėjau, kad kalbėta buvo apie G. Dauguvietytę): “Ne, ten neisiu, gi ji sena, raukšlėta ir dar RŪKO!” Cha, cha cha! Na ir kriterijus autoriui vertinti 🙂 Galėtume gi pafotoshopinti ir nebūtų tokia raukšlėta 😀 Šiaip nesu linkusi kištis į kitų žmonių pokalbius (o gal statistiškai esu labiau linkusi kištis nei eilinis lietuvis, ką galima spręsti iš to, kad vis dėlto įsikišau į pokalbį): “O jūs paskaitykit, pamatysit, kokia ji nerealiai faina!” – atsisukusi pasakiau. “Aha, aha,” – dar palinksėjau galva, kad būtų įtikinamiau. Tai va. Merginos tikriausiai nukeliavo pas J. Gaarderį, kuris dar nespėjo taip labai susiraukšlėti, kad jaunimas nenorėtų eiti į susitikimus. Na, prodžioj ir aš nuėjau 🙂 Bet paskui išėjau ir, kadangi pas G. Dauguvietytę buvo pilna salė, tai prasispaudžiau į priekį, atsisėdau ant žemės ir nė sekundės nepasigailėjau pabėgus :).

Autorė su knygos sudarytoja ir leidėja

O tada jau ir išgirdau mintį, kuri privertė mane nusišypsoti, “tsakant”, į ūsą ir prisiminti KŽG postą apie Astrid Lindgren ir jos posakį: “Mirtis, mirtis”. Nes p. Galina kažką panašaus pasakė kalbėdama apie savo knygą. Tada pagalvojau, kad šios dvi ponios tikriausiai turi begalę panašumų: humoro jausmą, nenufotoshopintą veidą, jaunų žmonių meilę.

Įdomiai papasakojo leidyklos direktorė L. Varanavičienė apie tai, kaip buvo mąstoma apie tikslinę Galinos skaitytojų grupę. Taigi, leidėjai manė, kad knygos skaitytojai bus pagyvenusios Kauno ponios ir ponai, kuriems brangūs smetoniškos Lietuvos prisiminimai, tarpukario laikinoji sostinė ir panašiai. Ir buvo didžiai nustebę, kad į susitikimus su knygos autore ateidavo krūva jaunimėlio, o ir trečiąją knygą stende daugiausia perka jauni žmonės. Kodėl jie p. Galiną taip mėgsta?

Išpažintis

Kaip pasakojo pati rūkančioji ponia: “Dešimt Dievo įsakymų žinau, bet nevisus juos išpildžiau” :). Oi “zbikininkė” ji buvo. Pasakoja: ” Į mokyklą nešdavausi įvairiausių daiktų – bliūdą, kočėlą. Į bliūdą įsipildavau rašalo, kojas sumerkdavau. Kviečia prie lentos atsakinėti, atsistoju ir einu. Visa klasė lūžta. Mokytoja žiūri ir nesupranta, kas negerai, kodėl visa klasė iš Dauguvietytės juokiasi. Lyg ir uniforma tvarkinga – suknelė, batukai… O kad pirštus judinu tai nemato… Nieko blogo nepadariau, o garbė klasėj – garantuota.” Baigus mokyklą jautėsi kaip iš katorgos pabėgus, niekaip nesuprato “ko tie durniai verkia – gimnaziją baigė”.

“Visada sakydavau, kad mano devizas: “Mokytojas yra pirmas mokinio priešas”. Taip ir susitikime pedagoginiam universitete pasakiau. Sakau: “Būkit geri, nebijokit tų nepiktybinių chuliganų, neėskit jų. Iš zubrylų niekada nieko gero neišeina, tik iš chuliganų. Jei chuliganas su fantazija, tai iš jo tikrai kažkas bus.” Aha. Dar sakė, kad savo mokytojui Pranui Mašiotui kaliošus buvo prikalus 😀 (Man jau skamba kaip netikras gyvenimas – kaip iš knygos arba kino filmo :))

Autografas žiurkytei

“Nesigailiu, ką esu kada nors padarius, gailiuosi ko nepadariau, bet galėjau padaryti”. Ir man, nuskubėjusiai prie leidyklos stendo parašė:

Dauguvietytė irgi knygų mylėtoja: “Niekada liūdesio neskandinau taurelėj, taurelėj skandinau džiaugsmą. Liūdesio metu – knyga…”

Susitikimo pabaigoj autorė prašo neteist jos ypatingai atviros knygos, nes tai išpažintis: “vidutinio amžiaus žmonės supras, jaunimas – supras, o mano amžiaus moterys – pasigailės…” Ko pasigailės? P. Galinos ar kad taip linksmai negyveno?

Su gera nuotaika nuskubėjau prie stendo gauti autografo. Ten buvo dar linksmiau, nes sutikau savo klasės auklėtoją atvažiavusią iš pajūrio 🙂 Ir dar savo super draugę 🙂 Man visada mistika ką nors sutikt tokioj krūvoj žmonių. Žodžiu, nuotaika buvo super, ten pionts! 😀

And twelve pionts go to……… Sweden! (Kad ta knygų mugės nuotaika pasijaustų)

Autografas žiurkelei

|ką čia iškrėtus :)|

PS Noriu padėkoti savo kukuliams, kurie ramiai miegojo, kol rašiau šitą post’ą 🙂 🙂 🙂