XX ir XY

Po to, kai parašiau savo metinę ataSkaitą, sumečiau, jog nesuskaičiavau, kiek 2010-aisias skaitytų knygų buvo parašiusios moterys ir kiek vyrai. Suskaičiavau: 36 knygos parašytos moterų, 34 – vyrų, o vieną knygą rašė ir vyras, ir moteris.

Pati nustebau, jog kažkokiu tai būdu sugebėjau išlaikyti tokį idealų santykį, nes juk tikrai sąmoningai nebandžiau siekti tokio pasiskirstymo.

Viename mano dėstomame kurse studentai turėjo perskaityti daug daug mokslinių straipsnių angliškai ir VISI be išimties automatiškai visus straipsnių autorius vadino “He”, nors straipsnių autorės taip pat buvo ir moterys. Tiesiog studentų galvose mokslininkas tradiciškai yra vyras. Žinoma, tokie šabloniniai tradiciniai įsitikinimai juk yra paremti ilgamete istorija ir vis dar egzistuojančia vyrų dominavimu mokslo srityse.

Bet kokia situacija yra su literatūra? Aš prisipažįstu, jog žodis “rašytojas” man daug labiau asocijuojasi su hemingvėjiško tipo pagyvenusiais vyrais nei su trijų vaikų mamomis.Truputuką gėda dėl tokios klišės galvoje.

Antra vertus, galima diskutuoti, ar yra svarbu, kad knygą parašė būtent moteris ar būtent vyras. Juk svarbiausia, kad knyga yra gera, ar ne? Bet bet… Kodėl tada egzistuoja žymiai daugiau moterų pasiėmusių vyriškus pseudonimus, nei vyrų pasivadinusių moteriškais?

Bronte sesrys

Per vieną TV laidą viena kritikė pasakojo, jog tradicija moterims imtis pseudonimus atsirado todėl, kad moterys norėjo apsaugoti save (moterims užssimti rašymu buvo negarbinga). Kita priežastis – jų knygos, ko gero, net nebūtų išleistos, o ir skaitytos jos būtų buvusios kitaip. Pavyzdžiui trys Bronte seserys pasirašinėjo Bell pavarde.

Bet ar egzistuoja koks nors vyriškas ir moteriškas rašymo būdas? Na, man tai taip neatrodo. Kiek gi bendro yra tarp J.S.Foer, M.Cartarescu ir I.McEwan?

Literatūrinės kalbos atžvilgiu bendrumo nėra daug vien todėl, kad anatomiškai tie vyrai panašūs. Ir atvirkščiai, juk J.Austen, G.Radvilavičiūtė ir S.Oksanen – visos turi XX chromosomas, bet tikrai panašiai nerašo.

Nors mokslininkai sako, jog galima atspėti, ar tam tikrą tekstą parašė vyras ar moteris. Nors, pavyzdžiui , pagal jų sukurtą algoritmą, ištraukas iš N.Krauss “Meilės istorija” ir J.C.Oates “Fall” parašė vyras.

Rašytoja Francine Prose yra parašiusi “There is no male or female language, only the truthful or fake, the precise or vague, the inspired or the pedestrian.” Ir man labiausiai ir yra priimtinas šitoks požiūris.

Tai gal daugeliu atveju skiriasi ne KAIP, bet APIE KĄ rašo rašytojai vyrai ir rašytojos moterys?

1931-ais V.Woolf rašė “I detest the masculine point of view. I am bored by his heroism, virtue, and honour. I think the best these men can do is not to talk about themselves anymore“.

Nepamenu dabar, kuriame interneto puslapyje skaičiau apie tai, jog kažkoks New York Times kritikas recenzuodamas John Hawkes knygą pasivadino save “a steak and potatoes man” (suprask, esu žiauriai vyriškas, hohoho, kietas kaip Chuck Norris), o rašytojui užkabino “quiche and salad” etiketę. Susinervinu baisiai, kai skaitau apie tokius ribotus žmones.

Ir dar nereikėtų pamiršti fakto, kad moterys rašytojos vis dar daugeliu atveju gauna mažiau dėmesio nei vyrai (Dėkui Dievui, kad yra keletas išimčių). Taip, moterys šiandien rašo daug, daug jų knygų yra išleidžiama, bet… daug mažiau moterų rašytojų knygų yra recenzuojama.

Be to, bibliotekų renkama statistika Švedijoj rodo, kad vyrai imdami knygas iš bibliotekų dažniausiai renkasi vyrų autorių knygas, o moterys neteikia pirmenybės savo lyčiai.

Ir dar… vyrams rašytojams esame nuolaidesni, jiems daugiau leidžiame. Švedijoj praėjusiais metais buvo dideli debatai apie “vyrą genijų”. Ta prasme, jog visuomenė susitaiko su kuriančių vyrų negeru elgesiu, nes jie… genijai. Režisieriai leidžia sau žnybti jaunoms aktorėms jų užpakalius, leidžia sau baisiausiai keiktis. Ir vyrai rašytojai gali sau daugiau leisti nei moterys.

Na, pavyzdžiui, J.Franzen gali sau leisti pasakyti, jog nenori, jog jo knygą skaitytų… moterys. G.G.Marquez gali susimušti su M.V.Llosa. Arba pusė Vilniaus žino, kuris rašytojas vyras keturpėsčias keliauja namo, ir nieko, nes juos saugo genijaus aureolė.

O jei tarkim taip atvirai elgtųsi kokia nors rašytoja moteris? Manau, kad ji būtų viešai nulinčiuota.

Gal todėl tiesiog privaloma  interviu su moterim raštoja “Moters” žurnale užbaigti klausimu “ar turite širdies draugą” (klausiama K.Sabaliauskaitės) ir “ar sutariate su širdies draugu” (klausimas užduodamas K.Alvtegen).

K.Sabaliauskaitės dar klausiama “ar tiesa, kad rengiatės vienam gražiausių ir svarbiausių moters gyvenimo įvykių – vaikelio gimimui”. (Pavartau akis).

Gali parašyti metų knygą, gali būti viena žinomiausių Skandinavijos rašytojų, bet apie buitį,”širdies draugą” ir vaikus tiesiog būtina paklausti, nes tu… moteris.

Viename internetiniame forume skaičiau vienos merginos įrašą, kuriame ji pasakojo, jog ji sąmoningai neskaito knygų, kurias parašė vyrai. Čia tai jau tiesiog kvailumas be ribų. Net nenoriu komentuoti.

Bet ji taip pat paminėjo vieną gana įdomų dalyką – moterų rašytojų marginalizavimą mokyklinėse programose.

Net švediškuose vadovėliuose literatūrai, kurią rašo vyrai, skiriama daug daugiau dėmesio. O tada, kai bandoma nagrinėti maždaug tą patį kiekį tiek vyrų, tiek moterų rašytojų, pasirodo, moterims skiriamas daug labiau paviršutiniškas dėmesys. Na, kaip sakoma, “dėl varnelės”.

Gaila, jog neturiu lietuviškos mokyklinės programos sąrašo, tai sunku apie ją spręsti. Bet jei pažiūrėsim į lietuvių kalbos brandos egzamine pateikiamų interpretuoti tekstų autorių sąrašą, situacija yra tokia: 24 autoriai. 6 moterys ir 18 vyrų.

Nesakau, jog šiandien pat būtina įvesti skaitmeninę lygiavą šitame sąraše. (Nors jis tikrai nepablogėtų, jei jame, pavyzdžiui, atsirastų I.Simonaitytė, J.Degutytė arba Liūnė Sutema).

Tiesiog tas sąrašas atspindi buvusią ir esamą moterų rašytojų situaciją literatūroje. Noriu tikėti, kad mūsų anūkai ir anūkės mokysis pagal kitokį sąrašą.

K.Ž.G (feministė)

51metai, 9 mėnesiai ir 4 dienos

Vienas G.G.Marquez knygos “Meilė choleros metu” veikėjas Florentino Ariza netgi atstumtas savo mylimosios laukė jos 51erius metus, 9 mėnesius ir 4 dienas.

Ar tu tiek lauktum?

Ar leistumei būti apsėstas/ apsėsta meilės it choleros?

Kadangi jau esu skaičiusi G.G.Marquezo “Šimtas metų vienatvės”, “Patriarcho ruduo”, “Apie meilę ir kitus demonus” (meilė G.G.Marquez knygose kaip liga arba apsėdimas), tai jau maždaug žinojau, ko galiu tikėtis iš dar vienos Marquez knygos.

Žinau, kad jis mane užburs, įtrauks į tą pasaulį tarp viršelių, o aš vis stebėsiuos “Ale kaip tai galima sugalvoti? Kaip taip įmanoma parašyti?”

Jausmas lyg Marquez tekstai šoktų tango – jausmingai, drąsiai, kažkaip beatodairiškai.

“Meilė choleros metu ” yra apie meilę. Apie visokią meilę, kokia tik begali būti. Apie jaunystės meilę, apie santuokinę ir nesantuokinę meilę, apie tą meilę, kuri apakina ir apie tą, kuri atveria akis. Apie vienos nakties meilę ir apie meilę besitęsiančia daugiau nei 51erius metus.

Florentino jaunystėje sutinka Ferminą, abu beprotiškai pamilsta, susigalvoja gražių slaptų meilės ritualų ir susirašinėja telegramomis. Bet Fermina išteka už daktaro Juvenal Urbino, pragmatiško ir logiško vyro, kuris kovoja su choleros epidemija, o Florentino nusprendžia laukti progos, kai vėl galės būti su Fermina.

Ir kaip dažnai jau būna G.G.Marquez knygose pasakojimo naratyvinė jėga yra ne įvykiai, o tos mažutės kvapą gniaužiančios, turtingos žodiais, kvapais ir spalvomis  istorijos, dėl kurių Marquez nebijo palikti pagrindinio knygos siužeto. Čia nėra “cliffhangerių”, ne įtampa stumia siužetą priekin. Nejaučiau to varančio poreikio “na dar vieną puslapį, na dar vieną”, nes man Marquez kaip geras juodas šokoladas- turi valgyti lėtai, nes kitaip ir neišeitų, manau, kadangi tekste visko tiek įdėta, tiek įpinta, kad reikia laiko visa tai į save įtraukti.

Man patinka, kad Marquez knygose moterys dažnai būna žemiškos, pragmatiškos, o vyrai užsiima meilės laiškų rašymo beprotyste (kaip Florentino) arba lindi kambarėlyje ir nagrinėja visokius mokslinius prietaisus, gerokai atitrūkę nuo gyvenimiškųjų realybių (kaip kad José Arcadio Buendía iš “Šimto metų…”)ir tos moterys (nors ne visos)stiprios, sumanios, priimančios drąsius sprendimus, tvirtai stovinčios ant žemės.

Aš tikėjausi daugiau magiškojo realizmo intarpų (būtent magiškojo realizmo knygos man pačios pačiausios), bet knyga vistiek magiška. Pavyzdžiui, vien Ferminos ir Juvenalio barnis dėl vonioje nepadėto muilo,  man yra nepaprastai graži ir žaviai psichologiška santuokinio gyvenimo ištrauka.

Atsimenu, kaip mokytoja paleido iš pamokos, nes per tv rodė paskutinę “Tiesiog Marija” seriją. Kaip tik mano paaugliškaisiais metais atsirado ta lotynų amerikos serialų lavina, kur meilė tokia trafaretiška (turtingas vyras iš skurdo ištrauks neturtingą vargšę, o jų meilei priešinsis jo tėvai, ypač klastinga pamotė ir tuštutė sužadėtinė).

Ten nėra to, apie ką rašo G.G.Marquez.

Serialuose nerodoma ta kasdieninė santuokinė meilė, kurią gadina pyktis dėl vonioje nesančio muilo.

Ten nekalbama apie senų žmonių meilę, apie jų raukšles bučiuojamų lūpų kampučiuose, apie liūdesį krūtinėje, kai matai, jog mylimosios eisena pasikeitė ir pasidarė panaši į pagyvenusių moterų lėtą lingavimą, apie tai, kaip sunku pasidaro, kai suvoki, kad pats irgi senstelėjai.

O G.G.Marqez knygoje visa tai egzistuoja. Ir dar daugiau.

Ten yra ir ta tėvų draudžiama meilė, kai sukasi galva nuo gražių žodžių  ir nuo gardenijų.

Ir ta meilė, kuri yra be atsako, kuri verčia eiti ten, kur galbūt bus ir meilės objektas, kad bent tą kartelį galėtum ją pamatyti.

Ir ta trumputė geidulinga meilė, kuri pasibaigia ryte išgėrus stiprios kavos iš Florentino termoso.

Citata: The problem with marriage is that it ends every night after making love, and it must be rebuilt every morning before breakfast.

Beje, apie šitą knygą rašyta ir Šiukšlynėlyje

O tu ar lauktum 51erius metus?

K.Ž.G

Arba…arba…

Mano dabar skaitomos G.G.Marquez knygoje “Meilė choleros metu” aptikau štai ką

 

Scenarijus numeris 1

Knygos autoriu G.G.Marquez sugalvojo padaryti man siurprizą. Naktį, kai mes visi jau miegojom, jis lėktuvu per Bogotą, Londoną ir Kopenhagą atskrido į Švediją. Per pūgą iš Hertz išnuomota mašina atvažiavo iki mūsų kaimelio, lyg patyręs vagis tyliai atrakino duris, kažkokiu būdu išjungė signalizaciją, labai tyliai užlipo labai labai girgždinčiais laiptais, tamsoje sugebėjo atrasti knygos egzempliorių ir jame paliko savo autografą, kad pradžiugintų savo mylimiausią skaitytoją.

Scenarijus numeris 2

Nepakankamai gerai suslapstėme rašymo priemones ir pats jauniausias šeimos narys išliejo savo kūrybiškumą tiesiai ant titulinių puslapių.

Aš balsuoju už pirmąjį scenarijų

 

K.Ž.G

 

El amor en los tiempos del cólera

Baisingai lyja. Trečiadieniui bent pažadėjo sniego. Aleliuja.

Gatvėse jau pakabintos kalėdinės lemputės, bet dar neįjungtos.

Laukiu pirmojo advento sekmadienio. Tada visuose languose pakabinsim žvaigždes ir uždegsim žvakides. Iki to reikėtų spėti nuvalyti langus (bet juk lyja baisingai) ir išsičiustyti namus (bet juk labai tingisi).

O kol visi adventiniai džiaugsmai dar neprasidėjo, tenka dūšią penėti Pietų Amerikos šiluma ir karšta meile, aprašyta G.G.Marquez knygoje “Meilė choleros metu” ir grožėtis nuotraukomis iš filmo (juk nuodemė žiūrėti filmą dar neperskaičius knygos).

 

 

 

 

K.Ž.G (prašau, nuvarykit mane nuo knygos ir liepkit tvarkytis)

Giminės istorija

Paskutinėmis dienomis vos paskaitau, nes didelę dalį laisvo laiko praleidžiu duomenų bazėse ieškodama giminaičių, seniai seniai išvykusių į Ameriką.

Ir radau!

Jausmas neapsakomas, kai gyventojų surašymo sąrašuose randi savo giminaičio pavardę, jo žmonos vardą, jų vaikus, mirties datas ir vietas.

Tas, kuris nepatenkintas burba, jog internetas ir kompiuteris trukdo žmonėms bendrauti turėtų patylėti. Mano šeimos istorija keliais mygtukų paspaudimais ateina pas mane, į mano namus, mano kambarį. Ir visi tie pro-giminačiai tarsi atsisėda į manąją sofą ir pasakoja man iš kur aš esu. Ir kodėl esu čia, o ne kitur.

Daugelis mano mėgstamiausių knygų yra būtent šeimos istorijos. Pati pačiausia man G.G.Marquez “Šimtas metų vienatvės”.

K.Ž.G

Knygų filmai

 

Šiandien buvau kino teatre ir mačiau ypatingo kvailumo filmą, neklauskit, kokį, nenoriu net prisiminti. Bet vakaras vis tiek buvo prasmingas, nes pamačiau anonsus dviejų filmų, kurių knygas žinau. Ir noriu pamatyt. 

Mano sesė galėtų jums papasakoti, kaip man patinka raudoni plaukai. Tai aš susižavėjus spoksojau į aktorės, vaidinančios filme pagal G.G.Marquez knygą Apie meilę ir kitus demonus. Tikrai eisiu žiūrėti šito filmo. Bent jau į tuos nerealius plaukus 🙂 Trailer čia. O čia dar radau priminimą apie knygą. 

Plaukai iš filmo

Kitas filmas yra pagal Elisabeth Gilbert knygą Eat, Pray, Love. Hmm, www.imdb.com duoda tik 4.7 balo šitam fimui, ajajai. Bet filmo vaizdai tokie gražūs… O kur dar nerealusis Javier Bardem (nuodėmės vertas) , eisiu bent į jį paspoksot 🙂 

 

Vienas iš vaizdų

  

|imdb|

Politika

Ateinantį savaitgalį Švedijoje bus rinkimai. Ausys išūžtos nuo tų rinkiminių kalbų, jei atvirai, tai man jau gerokai pabodo. Socialdemokratų partijos vadovė net knygą “Galimybių šalis” išleido (Vartau akis ir dėl pavadinimo, ir dėl pačio fakto).

Ta proga siūlau su politika vienaip ar kitaip susijusių knygų sąrašą. Gal turit kokių nors į domių parekomenduoti?

Pirmoji sąraše prieš daug metų skaityta J.Gould “Vodka, ašaros ir Lenino angelas”. Goul pasakoja, kaip ji 1992-1994 metais gyveno Rusijoje, kaip lankėsi buvusiose sovietinėse respublikose, koks gyvenimas virė tuometinėjė Maskvoje, pilnoje mafijozų ir naujųjų rusų, kaip ji susitiko Žirinovskį ir apie tai, kas iš tikrųjų vyko Čečėnijoje. (Knyga išversta į lietuvių kalbą)

Šiek tiek politinės klasikos… N.Machiavelli “Valdovas”

G.G.Marquez “Patriarcho ruduo” (jokia kita knyga nesukėlė man tokio pasibjaurėjimo pagrindiniu herojumi. Skaičiau ir garsiai sakiau “Mirk tu, senas diktatoriau! Nu kada gi tu pagaliau nusibaigsi?”)

Gal kas jau skaitėt B.Obama knygą?

O V.Adamkaus knygą pavarčiau tėvų namuose, bet dar nesusigundžiau…

K.Ž.G