Svogūno lupimas

svoguno

Nežinau, ar skaityti autoriaus biografiją neskaičius nė vienos jo knygos yra labai geras pasirinkimas. Suskaičiau kaip romaną. Ir likau visiškai nustebusi. Tikėjausi knygos apie romanų autorių, o gavau knygą apie skulptorių, dailininką, poetą ir galiausiai tik pabaigoje apie užgimstantį prozininką. Štai jums ir rašytojas.

Ši knyga sukėlė šiokį tokį ažiotažą, nes Gunter Grass prisipažino, kad buvo mažasis nacis. O aš stebiuosi, kodėl visi stebisi. Tarytum galėčiau būti labai atsakinga už tai, kad buvau mažoji spaliukė, Lenino anūkė (viešpatie dieve, apsaugok mane nuo šitokių negandų, dabar baisu net pagalvoti, kokio aparato sraigteliu buvau auginama). Kai augi propagandoje, viskas priklauso nuo to, ar šeimoje kalbama apie tai, kas po propaganda. Ir dar kaip garsiai. Spėja vaikai išgirsti, ar ne. Štai ir visa spaliukų ar hitlerjungendiečių paslaptis. Jei niekas nesako, labai lengva susižavėti apgaulinga didybe. O paskui dar įduoti tėvus valdžiai – kaip kokioje baisiojoje Šiaurės Korėjoje – paskaitykit “Našlaičių prižiūrėtojo sūnų“.

Taip kad nereikia skubos smerkiant. Bet reikia drąsos prisipažinti, nusilupti saugius svogūno sluoksnius – ach, kokia graži prisiminimų metafora – atsistoti nuogam prieš potencialų pasmerkimą. (Ir vėl prisimenu blogai išverstą įdomią knygą “Gerasis vokietis“).

Knyga nesiskaitė lengvai, teko padirbėti. Vienu momentu pabaigon net kiek prailgo – vis tik įdomiausia buvo pirmi du trečdaliai knygos. Dabar eilės lauks koks “Skardinis būgnelis” ar kokia kita Gunter Grass knyga, taip dažnai minima lupant svogūną. Būtina perskaityti autoriaus gerbėjams, taip pat visiems besidomintiems antruoju pasauliniui karu, taip pat besidomintiems likimais ir atsitiktinumais, kurių sako nebūna (žiūrint kas sako), O Gunter Grass likimas buvo maloningas. Mažam naiviam Hitlerio anūkui susimylėjo duoti ilgą gyvenimą ir didelį svogūną.

***

– Mama, kas čia per knyga? Tu ką, mokaisi svogūną lupti?

Advertisements