Metų knyga 2011

Jau paskelbtas sąrašas lietuviškų pretendenčių į metų knygą. Šiais metais jau net galėčiau rinktis iš dviejų knygų, kurias esu skaičius.

Alfonso Andriuškevičiaus „Vėlyvieji tekstai“,

Rasos Aškinytės „Lengviausias“,

Henriko Algio Čigriejaus „Ir parnešė apynio kvapą“,

Romualdo Granausko „Trys vienatvės“,

Gabijos Grušaitės„Neišsipildymas“,

Mariaus Ivaškevičiaus „Mistras“,

Herko Kunčiaus„Lietuvis Vilniuje“,

Jaroslavo Melniko „Kelias į rojų“,

Sigito Parulskio „Prieš mirtį norisi švelnaus“,

Undinės Radzevičiūtės„Baden Badeno nebus“

Kristinos Sabaliauskaitės „Silva Rerum II“.

This slideshow requires JavaScript.

 

Neišsipildymas

Vengiu ir išsisukinėju rašyti apie šitą knygą. Pagavau save ir šiandien pusę dienos galvoju, kodėl taip darau, kodėl vengiu. Nelabai galiu sugalvoti. Gal dėl to, kad sunku būti objektyviai, nes jau sakiau, kad knygų mugės susitikime autorė man labai patiko, tai kaip čia parašyti, kad knyga nepatiko labai, t.y., patiko, bet nelabai, kas iš esmės irgi nebūtų tikslus apibūdinimas. Gal nejaukiai jaučiuosi, nes knyga įtraukyta į vieną iš kūribingiausių metų knygų, o man ji neįsitraukė galvoj į jokį “-iausią” sąrašą?

Na, pirmiausia aišku, atsikirskim visokiems reklaminiams triukams apie dideles revoliucijas ant marijos žemės, kurias sukels ši knyga. Neradau aš tų revoliucijų, kas čia dar šiais laikas gali taip nustebinti. Mano mamą dviejų moterų meilė gal ir nustebintų, bet ir tai jau kažkaip abejoju. Pasakysiu taip – knyga mane įtraukė ir gan greitai ją perskaičiau, netgi prisibraukiau visai daug ir mielai turėsiu knygą savo bibliotekoj, bet didelio ryšio su ja nepajaučiau. Gal dėl to, kad nors ir esu, kaip sako kritikė J.Čerškutė, viena koja aprašomoji karta, bet jau ir nesu, gal dėl to, kad iš esmės toks išsamus ir detalizuotas rašymo stilius nėra labai prie širdies (romane netgi sakyčiau jis toks net apsunkęs nuo žodžių, metaforų ir apskritai visas toks apaugęs žodžiais, jau nekalbant apie mane erzinančius aprašymus, kokią intelektualią/neintelektualią knygą/laikraštį/žurnalą skaito veikėjai).

Va, išvardinau, kas man kliuvo, o kas patiko nežinau, kaip parašyti, nes kažkas tikrai patiko, bet taip sunku įvardinti. Autorė puikiai perteikia savo kartos spalvą su visais atspalviais (labai taikliai), bet meilės linija, ta svarbioji tarp dviejų moterų manęs neįtikino, pasirodė kažkokia netikroviška, o gal iš viso man jinai tokia apskritai šalutinė pasijautė. Facebook’o kartos, tapatybės ieškojimas – taip, įtikino dar ir kaip, o mūzos ir kūrėjo meilė – ne, neįtikino. Bet gal dėl to, kad aš iš kito pasaulio, hmm… neišsipildžiusi buhalterė (autorė knygos anotacijoje rašo, kad knyga “patiks visiems, kas dirba ką nors “prie meno”, arba yra buhalteriai, svajojantys “būti prie meno” “- man šita mintis net prajuokino), pavydinti tiems, kurie suvokia tikrąją skaičių prasmę?

Summa summarum, knygą vis tiek rekomenduoju paskaityti ir aš pati tikrai skaitysiu kitą, jau rašomą, Gabijos Grušaitės knygą, o jei ir ta sukels tiek visokių galvosūkių, tada jau trečios nebeskaitysiu :P. Nepaisant visų mano pliurpesių, ji nors ir nėra kažkokia ten lietuviško pasaulio drebintoja ir revoliucionierė, ji tikrai yra naujas įžvalgus balsas, visai neblogai sugulantis baltose lankose ir tobulai užvadintas “Neišsipildymu”.

Ištrauka iš knygos čia.

Rimta ir ilga recenzija bernardinuose.

Ilga kaip šimtmečiai diena

nors jau įspūdžiai blanksta po truputį, noriu kaip nors trumpai trumpai parašyti, bet jau kaip užsivedu. Tikiuosi spėsiu, kol miega “drakonas” (taip princesė dabar brolį vadina).

Florescu ir Parulskis iš toli

 

Parulskis pro tarpelį

Jau pasakojau, kad gavau autografą nesančios dar knygos “Zaira”. Tikriausiai autoriui atrodžiau visai kuku, kai paprašiau autografo, ai, bet žiurkėms galima. Kažkaip labai jau man suveikė toks jausmas, kad gailėsuos ne to, ką padariau, o to, ko nepadariau. Iš tikrųjų, net neplanavau eiti į šitą susitikimą, turėjo būti pertrauka tarp sėdėjimo įvairiose salėse, per ją norėjau nusipirkt paskutines planuotas knygas, išgert kavos ir šiaip (tipo) pailsėt, bet viską tą spėjau labai greit padaryt, tai iš pradžių įlindau į salę, kur D. Michelevičiūtė skaitė Milošo eiles, bet ten neužsikabinau, tai  nusekiau Rasą Drazdauskienę, kuri vedė susitikimą su “Išverstais” autoriais C.D.Florescu, rumunu gyvenančiu Šveicarijoje ir rašantį vokiškai, ir S.Parulskiu. Abu išversti į kažkokias tai kalbas. Skaitė viena kito kūrybą. Parulskis – lietuviškai, o Florescu – vokiškai – nieko nesupratau, kaip ir Parulskis, bet užsimaniau perskaityt “Tris sekundes dangaus”. na, ir tos “Zairos” užsimaniau. Šiaip autoriai pasidalino visokiomis mintimis apie vertimus. Parulskis minėjo gavęs savo knygutę albanų kalba, versta iš italų – pats garsiai pamąstė, kiek ten Parulskio likę toj knygutėj.

Na, ir dar du susitikimai tądien buvo. Pirmasis, pilnoje prisigrūdusioje didžiausioje salėje su K.Sabaliauskaite, antrasis mažesnėje, bet taip pat pilnoje su G.Grušaite. Susitikimo su Sabaliauskaite metu, jos antros knygos dalies jau nebebuvo pirkti. Kai aš pirkau sau, leidykla jau buvo pajutusi, kad knyga slysta iš rankų greičiau nei tikėtasi, ir buvo ją pabranginusi iki beveik knygynų kainos.

Kas man įstrigo iš susitikimo – viena klausytoja paklausė, ar Sabaliauskaitė būtų parašiusi knygas, jei ne jos disertacija, kai rinkdama medžiagą ji rado daugybę tokios, kurios disertacijoje panaudoti negalėjo, tad kilo mintis ją panaudoti romanuose. Ir autorė atsakė, kad ne! Ir dar paminėsiu autorės atsakymą, susilaukusį auditorijos plojimų, į klausimą, orientuotą į visą tą kalbos norminimo temą. Sabaliauskaitė pasakė, kad pirmiausia bet kokiomis (net žiauriomis 🙂 ) priemonėmis lietuvių kalba turi būti tobulai išmokoma mokykloje, o tada jau turi būti leidžiama su ja elgtis laisvai ir nevaržomai.

Na, ir paskutinis, vėliausias mano susitikimas suvo su Gabija Grušaite, kuri tikrai mane nustebino. Nustebino ji  ir S.Žuką iš “baltų lankų” kuris pasakė, kad jis yra už emigraciją, jei ji grįžta į Lietuvą tokiais romanais, muzika, paveikslais. Autorė tikrai dar labai jauna (gim. 1987 m.) ir, kai pradeda kalbėti, negali tiesiog patikėti, kad toks jaunas žmogus yra toks brandus, įžvalgus, pateikiantos tokius argumentus, kad besiklausant belieka tik džiaugtis, kad yra tokių žmonių, atsvaros visiems burbantiems, koks tas jaunimas šiais laikais (amžinas visų kartų posakis). Aš tikrai likau sužavėta susitikimu, tuo labiau, kad jame dar buvo nuostabios muzikos, kuri turėtų skambėti mūsų ausyse skaitant romaną.

Tiek autorė, tiek Žukas minėjo, kad romanas turėtų sukelti diskusijas Lietuvoje, jau vien dėl to, kad jis apie homoseksualias moteris (autorė sakė, kad ji hetero), toleranciją ir kitus pasaulyje vykstančius dalykus, su kuriais mūsų visuomenei dar sunku susigyventi. Paklausta, kodėl tai yra dvi moterys, Gabija atsakė, kad norėjusi rašyti apie mūzą, kuri paprastai yra šalia labai stipraus žmogaus ir ji nenorėjusi, kad tas stiprus žmogus tradiciškai būtų vyras. Super! Jau skaitau Gabijos Grušaitės “Neišsipildymą”, kurį ji pradėjo rašyti prieš ketverius metus (būdama 19 m.) ir kuriame, pasak I. Norkes, ji užaugo. Ir net jei man nepatiks, nors labai tikiuosi, kad patiks, tokie žmonės turi rašyti ir rašyti, ir nešti tą kitą pasaulį į mūsų mažą neregėtą Lietuvą.

O čia ta muzika, kuri groja romane. Labai tikiuosi, kad galima kažką girdėti ir labai džiaugčiaus, jei atpažintumėt ir parašytumėt, kieno tai kūrinys, nes kol kuičiausi su fotiku, nespejau užsirašyti.

|FKŽ|

Trečioji diena. Sek paskui Užkalnį

Užkalnis, matydamas visur šmežuojantį mano snukutį, tikriausiai pradėjo mąstyti, kad jį žiurkės seka, ir planuoti, kad reikės spąstukus ir sūrio pirkt, o gal ir džiaugėsi – jei žiurkės čia, viskas gerai, laivas neskęsta :). Gal neišsivaizdinsiu, labiausiai tikėtina, kad iš viso nieko negalvojo. Na, čia tokia įžanga, nes kiti du susitikimai buvo tokie, kur Užkalnis dalyvavo.

Pirmajame – kaip pašnekovas tarp kitų rašytojų diskusijoje “Naujosios emigracijos reikšmė lietuvių literatūroje” (kiti rašantys dalyviai R.Drazdauskienė, E.Davainė, parašiusi “Airija. Tolima ir artima sala”, S.Žukas, “baltų lankų” smth gal direktorius, nežinau, ir G.Grušaitė). Tai sakyčiau, kad labai aiškiai išsipoliarizavo rašytojai – E.Davainė atstovavo visus tuos emigrantus, kurie išvyko ekonominių sumetimų vedini, vargo bitės, A.Užkalnis – visus tuos, gal ir nelabai tiksliai įvardinsiu, bet pavadinsiu savotiškais “karjeristais” gerąja prasme daryti karjeros, o ne bėgdami nuo vargo, ir Gabija Grušaitė – per vidurį, atstovaudama emigrantus, kuriems Lietuva yra pasaulyje ir pasaulis yra Lietuvoje ir jiems nesvarbu, kur gyventi, svarbu, kad įdomu. Pagal jų suvokimą net nesakyčiau, kad jie yra emigrantai, tiesa, Gabija lyg taip ir sakė, tiesiog ji nepripažįsta geografinės emigracijos, tik emocinę ir dėl to savės emigrante net nelaiko.

Žiuriu, lryte, jau yra straipsnis apie šitą susitikimą, pati dar neskaičiau, čia. Na, minimum galit normalių nuotraukų pažiūrėti.

Padiskutavo dskutuotojai apie kalbą, apie kalbinę aplinką ir jos reikšmę jų kūryboje, na, ir apie savo patirtį, žinoma. O man visą diskusiją, nuo pat įžengimo vis kirbėjo mintis, kaip čia sėdi Užkalnis ir Davainė kartu susėdę, ir Davainė nerauna Užkalniui plaukų už jo recenziją.

Na, diskusija tai visai nepanaši į susitikimą su Stephen Clarke (“One year in Merdre” ir visos kitos merdre knygos), kurį vedė ponas Andrius. Jau tiek skaniai žvengus tai seniai nebuvau. Iš karto iškilo prisiminimai apie Frank McCourt, kuris buvo kažkurioje knygų mugėje ir jo susitikime irgi buvo labai labai linksma.

Kas skaitęs S.Clarke knygas žino, kad jos apie visokius bajerius nutikusius anglui Prancūzijoje. Ir viskas su tokiu smagiu švelniu humoru. Susitikime buvo paklausta, ar apie lietuvius būtų irgi galima kažką tokio pasakyti iš to trumpo laiko, kurį jis čia buvo.

SC: Niekas manęs dar niekur taip tiesiogiai neįžeidinėjo, kaip Lietuvoje.

LT: ???

SC: Visi mane vadina “the ass”

LT:??

SC: Visi sako Stephen’ ass Clarke’ ass

🙂 🙂 🙂

Na, pagl šitą pavyzdį galite įsivaizduoti, koks buvo susitikimas. Laaabai linksmas, labai smagus, reikėtų bent kartą į mėnesį nueiti profilaktiškai į kokį renginį, kur galima taip skaniai pasijuokti. Beje, Andrius Užkalnis prisipažino, kad kai leidykla klausė, ar knyga gali būti populiari Lietuvoje, jis atsakė, kad ne, nes manė, kad lietuviai nesupras tokio humoro. Tikriausiai šito susitikimo ir įrašo moralas  perfrazuojant “Ir turtuoliai verkia/taupo” būtų toks: Ir Užkalnis klysta. Kaip gerai, kad klydo šioj vietoj 😛

Knygų mugė. Trečia diena. Mirus iš pavydo. Sau

Jau seniai neturėjau tokios dienos. Tikras penas sielai. Tiek įspūdžių, kad tikrai nežinau, kaip reikės viską parašyti, juk buvau aštuoniuose renginiuose-susitikimuose-diskusijose. Ne, ne, tikrai neįmanoma šiandien aprašyti, bet kartu ir gaila tų emocijų, kurios rašant ne šiandien vis labiau blės, o paskui iš viso aptingsiu ir neparašysiu. Ką daryt?

Gal nuoautografų pradėsiu. Neįtikėtina, bet šiandien pamiršau pasiimti “Žydų šimtmetį” autoriui pasirašyti. Kaip gali nepamiršti, kai lakstai be galvos. Bet nieko, paprašiau autoriaus pasirašyti ant skirtuko, kuris dabar jau saugiai įklijuotas į knygą.

Yuri Slezkine

Sofi Oksanen parašas panašus į jos šukuoseną

Dominikas Velička "Vyno istorijos"

D.Veličkos knygos pristatyme labai norėjau sudalyvauti, bet nebespėjau. Knygos neplanavau pirkti, bet kai pamačiau pasirašinėjantį autorių, nusprendžiau nepraleisti galimybės.

Tomas Venclova "Vilnius. Asmeninė istorija"

Bėgte bėgau pirkti Tomo Venclovos knygos po susitikimo. Nerealu, kad gavau autografą.

Gabija Grušaitė "Neišsipildymas"

Šis autografas Catalin Dorian Florescu. Jo knyga dar tik gimsta, o jos gimstančios ištraukas skaitė Sigitas Parulskis. Labai patiko. Vėlavau į šitą susitikimą, nežinojau, ką čia skaito, pradėjau klausinėt šalia sėdinčių žmonių, jie irgi nežinojo. Kai pamatysite knygynuose knygą “Zaira”, rėkite man čia visais įmanomais kanalais, labai noriu tos knygos ir jai labai pasisekė, nes ji turės autoriaus autografą. Irgi ant skrajutės ir dar su kažkokia užuomina!

C.D.Florescu "Zaira"

Ir dar prašau padėti man iššifruoti, ką vakar parašė poetas Marius Burokas?

Marius Burokas "Išmokau nebūti"

Beje, taip ir nesugebėjau knygoje rasti to eilėraščio, apie kurį kalbėjau. Gal į knygą neįdėjo?

|to be cont|