Vasarnamis su baseinu

vasarnamis su

Atsisėdus prie kompo sugalvojau pažiūrėti, kaip atrodo tas piktasis genijus, parašęs nerealias knygas “Vakarienė” ir “Vasarnamis su baseinu”. O va taip: prie baseino ir prie knygų.

Herman Koch photographed at The Empire Hotel in New York City. June 2014.

Visai nebaisus, bet kokios velniavos dedasi jo galvoje, kad parašo tokias knygas?

koch2

O jis žiūri: “And I’m not sorry, it’s human nature”. Iš tikrųjų tai ne jis sako, Madonna, bet tokia mintis šauna į galvą galvojant apie visas pasaulio blogybes, besislepiančias už politkorektiškai patemptų pirmojo pasaulio veidų. Olandiškų, šiuo atveju.

“Vakarienė” mane apdovanojo savo pabaiga už kantrybę, nes, jei pamenat, rašiau, kad pirmoji pusė knygos buvo tikras išbandymas, nesuprantant nei kas, nei prie ko, bet paskui jau, oho. O “Vasanamis” prikaustė nuo pirmojo puslapio. Beveik dar net neketinau skaityti, šiaip atsiverčiau besirinkdama knygą, ir tie ciniški gydytojo žodžiai tiesiog prikaustė.

Neįmanoma buvo padėt į šoną. Skaitai, galvoji, “nu, fui, kaip nežmoniška, kaip neestetiška, kaip veidmainiška”, bet vis tiek negali neskaityt. Nes, kad ir kaip nemalonu, bet gryna “human nature”, o kaip aš mėgstu sakyti “teisybė akis graužia”. Šioj knygoj gal cinizmas graužia. Štai kodėl ir norėjau pažiūrėti šitam cinikui į akis. Užteks ir kompo, bet būtų nerealu, jei “Baltos lankos” pristatytų jį į knygų mugę, būtinai sugalvočiau paklausti kokį nors cinišką klausimą.

O šiaip tai tikrai nerekomenduoju silpnų nervų ypač skaitytojoms, kurios skrajoja rožiniuose meilės romanų debesyse (tegul skrajoja, aš nieko prieš, aš net pavydžiu, tiesą pasakius). O šiaip būtų įdomu vyro nuomonė apie tą human nature, nors ne, geriau nereikia, aš irgi noriu bent ant krašto rožinio debesėlio pasėdėt.

Ir dar per atostogas neskaitykit. Dėl viso pikto, taip sakant.

Ir dar paminėsiu. “Vasarnamis” iš goodreads nepelnytai turi tik 3,4. Aš juk nepradėčiau tokios knygos net skaityti! Tie vertinimai iškreipia man knygų pasaulį, bet kaip išlaikyt nepažiūrėjus? Nežinau.

Vakarienė / The Dinner

“Gone Girl” – sako vieni apžvalgininkai. Europietiškas “Defending Jacob” – sako kiti. Po truputį teisūs ir vieni, ir kiti, nes knyga turi ir tos, ir kitos knygos elementų. Ir kaip čia papasakoti neatpasakojus ir neišsidavus?

Dvi poros – du broliai ir judviejų žmonos – susitinka pavakarieniauti, vakarienė ir yra knygos struktūra – aperityvas, užkandžiai, pirmas, antras patiekalas. Ne šiaip susitinka, reikia ir reikalą aptarti, o reikalas susijęs su vaikais – pusbroliais, kurie įsivėlę į kažkokį nemalonų reikalą (tik tiek iš pradžių ir atskleidžaima skaitytojui). Tai, kad šeimos žino, kas atsitiko, ir būtų pagrindinis skirtumas nuo “Defending Jacob”, kur tėvai gali tik įtarti, ką vaikas padaręs. Taigi ir pagrindinė romano ašis yra – kokia bus vienos ir kitos šeimos reakcija į tai, ką vaikai prisidirbo.

Knygos suvartymas ir viena iš intrigų yra, kad daug kas visai ne taip, kaip gali iš pradžių pasirodyti (čia jau “Gone Girl”). Vienu momentu klausydama, net pagalvojau, nu ir kas čia dabar bus, kad autorius jau viską kaip ir atskleidė – ir kas, ir ką, ir kaip, o knyga dar tik įpusėjo, lyg ir nuobodoka darėsi. Kad kažkas čia ne taip gal būtų galima įtarti ir iš to, kad viskas pasakojama vieno iš vyriškių vardu, o kai tik vienas pasakoja, gi labai jau šališkas tas pasakojimas gaunasi, ar ne? O ir pasakotojo nuotaika keičiasi ir iš mielo tėtuko jis virsta… hmmm, kaip čia įvardinus… abejingu niekšu. Tik negalvokit, kad tėtukas čia pats svarbiausias ar blogiausias – negaliu gi išsiduoti.

Žodžiu, mano patarimas būtų toks – jei kartais neįsivažiuotumėt skaitydami arba apie vidurį pasidarytų kiek nuobodu, sukaupk valią ir palik daug vietos desertui. Ir būtinai turėk kuo užsigerti, nes sprangus tas desertas gali būti. Ir nuotaika po knygos sprangi – kaip po kokių “Funny Games” (filmas “Smagūs žaidimėliai”) – jei nematei, geriau ir nežiūrėk.

2012 m. geriausios

Žurnalai ir laikraščiai pradėjo skelbti geriausias 2012 m. knygas. Skliausteliuose – goodreads vertinimai – šiaip, įdomumo dėlei, ar sutampa kritikų ir skaitytojų nuomonės.

The Economist:

Hilary Mantel (Manau, šiais metais kiekvienam sąraše rasite, gerai, gerai, jau ruošiuosi klausytis) Bring Up the Bodies (4.30), Man Booker winner 2012

hilary

Pat Barker Toby’s Room (3.73)

barker

Lawrence Osborne The Forgiven (3.67)

osborne

Herman Koch The Dinner (3.40)

dinner

Tan Twang Eng The Garden of Evening Mists (4.09) Man Booker Shortlist

eng

Philip Pullman Grimm Tales: For Young and Old (4.07)

grimm

Adam Gopnik Winter: Five Windows on the Season (3.91)

winter

John Jeremiah Sullivan Farrar Pulphead: Esseys (4.03)

pulphead

Marie N’Diaye Three Strong Women (3.16)

3

James Fenton Yellow Tulips: Poems (4.50)

poems

Jorie Graham P L A C E (dar nėra)

place

 The New Yorker

Hilary Mantel Bring Up the Bodies

Sheila Heti How Should a Person Be? (3.23)

1

Edward St. Aubyn At Last (3.85)

2

Per Petterson I Curse the River of Time (3.23)

4

Joshua Cohen Four New Messages (3.33)

5
Zadie Smith NW (3.38)

6

Karl Ove Knausgaard My Struggle (4.02)

7

 

 

Populiariausi rašytojai Europoje 2009

Bookseller.com paskelbė 2009 ųjų populiariausių rašytojų Europoje sąrašą. Sąrašas sudarytas pagal dešimties Europos šalių (Lietuvos tarp jų nėra) perkamiausių knygų topą.

Taigi. Girdisi fanfaros:  Trampam pam paaaaam. Pakyla uždanga, pasigirsta plojimai.  Štai jie – patys populiariausi!

1 Stieg Larsson
2 Stephenie Meyer
3 Dan Brown
4 Paolo Giordano
5 Carlos Ruiz Zafón
6 Camilla Läckberg
7 Herman Koch
8 Tatiana de Rosnay
9 Henning Mankell
10 John Grisham

Prisipažįstu prisidėjusi prie pirmųjų trijų populiarumo- jų knygas pirkau ir skaičiau 2009 aisias.

Lietuviškai S.Larsson, berods, nėra išleistas, na, o daugelyje Europos šalių tvyro S.Larsson knygų karštligė. Jis pats mirė nesulaukęs, kol jo knygos taps beprotiškai populiarios. Pagal jas jau suvaidinti filmai, ir net Hollywood’as derasi dėl teisės filmuoti. Kalba eina apie jo parašytą “Millenium” trilogiją, kur pagrindinė herojė Lisabeth Salander – aspbergerio sindromą turintį hakerė. Ji labiau primena komiksų superheroję su antgamtinėmis jėgomis nei tiesiog žmogų. Aš perskaičiau pirmąją trilogijos  dalį (“Vyrai, kurie nekenčia moterų” ) ir turiu pripažinti, kad mano jausmai yra tikrai dvejopi.

Lisbeth Salander - pagrindinė veikėja iš populiariosios S.Larsson trilogijos

Iš vienos pusės ši detektyvinė istorija yra nuostabiai įtraukianti, atsiplėšti nuo jos beveik neįmanoma, nes įtampa neatslūgsta. Bet mane labai erzino knygos kalba, dialogai ir baisiai detalūs, bet visiškai nereikalingi aprašymai. Kai S.Larsson aprašo Lisbeth naudojamą kompiuterį, skaitytojui pateikiamos štai tokios detalės: Apple Powerbook G4/1.0 GHz aliumininis šasi su  PowerPC 7451 procesoriumi, 960 Mb RAM ir 60 Gb kietu disku. (Knygoje detalių daug daugiau) Ar čia kompiuterio reklama? O gal bandymas pademonstruoti skaitytojui savo žinias kompiuterių srity? Galiu susumuoti taip: jei norit gero detektyvo/trilerio, nuo kurio atsiplėšti bus sunku, skaitykit. O jei norit gražios kalbos potyrio, patarčiau paskaityti kokią nors kitą knygą.

Stephanie Meyer - Twilight serijos autorė

Tai kas gi jungia pirmuosius tris rašytojus? Mano nuomone, visiems trims prikišami tie patys dalykai- kalbos kokybė stilistiniu požiūriu, bet niekaip nepaneigsi, kad jie visi trys turi talentą mokėti pririšti skaitytoją, išlaikyti jo dėmesį ir įtraukti į istoriją taip, kad indai lieka neplauti, o televizorius būna išjungtas (kalbu iš savo patirties).

O kuriuos šio sąrašo rašytojus jūs esat skaitę ?Kaip jie jums patiko?

K.Ž.G.