Vaiduokliai ir kūnai

Praėjusiai metais viena geriausių mano perskaitytų knygų buvo biografija (Yuknavich “The Chronology of Water”), o šiemet viena geriausių irgi bus biografija- Hilary Mantel “Giving Up the Ghost”.

Hilary Mantel yra rašytoja ir kritikė, parašiusi Wolf Hall ir Bring Up the Bodies, ir gavusi Booker, Costa, Orange premijas. HilaryMantelrose_2368034b
Hilary Mantel gyvenimas pilnas vaiduoklių: žmonių, kurie niekada nebuvo gimę, tų kurie jau mirė, tų, kurie vaidenasi gyvi. O ir pati Hilary Mantel kartais primena vaiduoklį, tarsi nevisai priklausytų šitam pasauliui. Toks įspūdis man, spėju, kyla iš Hilary Mantel žvilgsnio i savo aplinkinius. Linija tarp Hilary kaip subjekto ir ją supančio pasaulio yra ryški. Viena tos atskirties priežasčių yra Hilary pasaulio suaugusiųjų nelojalumas. The Gurdian recenzentė Kathryn Hughes netgi vadina suaugusiuosius barbarais ir rašo “Hilary Mantel vaikystė yra karo stovis, apgulties vieta”. Nepaisant to, Mantel prisiminimai yra melancholiški. Gal visi prisiminimai yra melancholiški? Gal kitaip nešmanoma prisišaukti jų iš po visų metų sluoksnių? Bet Mantel pavyksta tai, kur daugelis suklumpa, ir tai būtent duoda išskirtinumo jos memuarams: taip, prisiminimai yra melancholiški, bet jie visiškai nesentimentalūs.

Be pagraudenimų, bet vistiek su skausmu Mantel aprašo, kaip metai po metų niekas nesugebėjo nustatyti jos skausmų priežasties, kaip ji buvo gydyta ir “nugydyta”, kaip pagaliau priežastis buvo rasta, bet diagnozė neišvengiamai sukurė dar daugiau vaiduoklių. Mantel pasakoja, kaip jos kūnas transformavosi, kaip jos kūnas ją išdavė daugybę kartų, ir kaip nuo to neįmanoma pabėgti. Tai dar viena apgultis, dar viena apsiaustis be pabaigos. 490618

Vienas mano mėgstamiausių Hilary Mantel tekstų yra jos straipsnis “Royal Bodies”, publikuotas London Review of Books. Jis gerai reprezentuoja Hilary Mantel rašymą: aštriai ir taikliai pasakyti, tai, kas svarbu, sujungti dabarti su istoriniu kontekstu.

Citatos iš “Giving Up the Ghost”

“Kai akušerė sako”Jums gimė berniukas”, kur dingsta mergaitė? Kai tu galvoji, kad esi nėščia ir tokia nesi, kas atsitinka su vaiku, kuris jau įgavo formą mintyse? Visa tai archyvuojama dėžutėjė sąmonėje tarsi novelė, kurios negali užbaigti parašęs pirmuosius įvadinius sakinius.”

“The story of my own childhood is a complicated sentence that I am always trying to finish, to finish and put behind me. It resists finishing, and partly this is because words are not enough; my early world was synaesthesic, and I am haunted by the ghosts of my own sense impressions, which re-emerge when I try to write, and shiver between the lines.”

//K.Ž.G

 

Advertisements

Homo homini lupus est

Parašiau įrašo antraštę ir prisiminiau, kaip per lotynų kalbos kontrolinį mums reikėdavo parašyti 50 lotyniškų issireškimų. Atsimenat, mano brangiosios klasiokės?

***

Pagaliau užbaigiau H.Mantel “Wolf Hall”. Skaičiau ilgai, paraleliai su kitomis knygomis, nes “Wolf Hall” istorija man nebuvo istorija nuo kurios negalėčiau   220px-Cromwell,Thomas(1EEssex)01atsiplėšti, nes, kuo visas reikalas baigsis, žinojau.

Ir labai džiaugiuosi, kad jau prieš pradėdama skaityti galėjau išvardinti Henrio VIII žmonas, žinojau, kas tas Act of Supremacy ir  ką veikė Wolsley, Chapuys, Norfolk ir kiti knygos herojai (prieš 4 metus buvau labai labai “užsikabinusi” už Tudorų dinastijos ir tada išžiūrėjau daug dokumentinių ir meninių filmų apie tą laikmetį), nes kitaip negarantuoju, kad knygą bučiau užbaigusi, nes veikėjų ten daug, nelengva visus atsiminti
Pats tekstas man nebuvo labai lengvas: atrodo visus žodžius suprantu, bet vistiek skaityti turėjau labai jau susikaupusi; H.Mantel iš skaitytojo reikalauja tam tikro atsidavimo. Bet užtat mainais skaitytojas gauna tirštą, detalizuotą ir niuansuotą narativą, kurį skaitant labai aišku, jog autorė “nekirto kampų” ir neiieškojo trumpų kelių, kai kalba ėjo apie historical research.

6101138H.Mantel kuria įtkinamą, įdomų ir visapusišką Thomas Cromwell portretą. Suteikti Cromweliui centrinę poziciją šitame pasakojime buvo tikrai geras ėjimas, tokiu būdu ne dar kartą perpasakojama Henrio VIII istoriją, bet suteikiamas balsas kitai įtakingai istorinei asmenybei, apie, kurią, pasirodo, žinoma ne taip daug.
Interviu knygos pabaigoje H.Mantel sako, kad ją suintrigavo tai, kad kalvio vaikas galėjo pasiekti toką aukštą pozicią karaliaus dvare: kaip tokia kelionė iš vienos klasės į kitą galėjo įvykti?
Tame pačiame interviu H.Mantel sako, kad Cromwell dažnai vaizduojamas kaip manipuliatorius, “blogietis”, bet labai mažai žinome apie jo privatų gyvenimą. Mano akimis žiūrint “Wolf Hall” pateikia solidžią naują Cromwell asmenybės interpretaciją.

Vienas iš pirmų žodžių, kurie ateina į galvą bandant kalbėti apie šitą knygą yra “kokybė”, ta literatūrinė kokybė, kuri atsiranda tada, kai autorė/-ius sugeba sukurti sodrius niuansuotus veikėjų paveikslus, kai labai aišku, kad autorė/-ius turi daug ką papasakoti, kai 391871_516762748346995_1689837628_npasakojimas turi gerą tėkmę. Šiuo atveju, mano akimis, dar ir H.Mantel pasirinkimas rašyti esamuoju laiku irgi yra metodas prisidedantis prie kokybės kūrimo.
H.Mantel interviu sako, kad rašyti esamuoju laiku jai buvo būdas “to catpure the soundtrack inside Cromwells head- the immediacy of his experience. Also, though we know how it all ends, Henry and his court didn’t (…) Henry didn’t know he would have six wives-even when he married number five, he couldn’t have known it.

2009ais H. Mantel už Woolf Hall gavo Booker premiją ir National Book Critics Circle Award. Yra už ką.

Leidykla “Metodika” išleido knygą lietuviškai “Vilko dvaras”, bet aš labai jau noriu paniurnėti dėl pasirinkimo ant knygos viršelio vaizduoti Henriką VIII. Nors H.Mantel knyga vaizduoja būtent jo dvarą, centrinė asmenybė nėra pats monarchas.

K.Ž.G

 

Kas nori?

Kartais mane apima visiškas išprotėjimas dėl knygų. Kaip kitaip pavadinti tai, kad Hilary Mantel knygos “Wolf Hall” aš turiu popierini variantą, tada turiu elektroninį audio variantą ir dar netyčia nusipirktą abridged CD variantą. O smagiausia, kad ta knyga man visai net nepatinka, aš jos kol kas nebaigiau skaityti ir artimiausiu metu neplanuoju baigti. Todėl galvoju, gal būtų norinčių gauti dovanų tą CD variantą, kad jis man namuose nebadytų akių ir neprimintų apie crazy išlaidavimą. Norintieji prašom apsireikšti komentaruose.wh

Ką sudraskys vilkai?

O aš, žinai, dabar jaučiuosi kaip kompiuteriniame žaidime Raudonkepuraitė, kuri eina mišku ir mato, kad štai ant takelio stovi vilkas ir šiepia dantis, ir galvoju, ką man čia su tuo vilku daryti, spausti “escape” ir dingti iš šito žaidimo, pasirinkti kokį kitą takelį, bėgti, o gal prisiminti pažadą sau, kad turiu išmokti mesti nekabinačias knygas?

Iš tikro tai stoviu “Vilkų menėj” (Wolf Hall, jei ką) ir bandau suprasti žaidimo taisykles, jau 6 valandos klausymo, o taisyklių vis dar nelabai suprantu. Tada pagalvoju, kad gal nelabai suprantu anglų kalbos, na, yra tokių nepaklausomų knygų, gal įskaitytojas nemoka skaityti? Pasiimu popierinę knygos versiją ir matau, kad skaityti iš viso nepaskaityčiau, tad klausausi toliau. Sunkiai. Dažnai būna, kad nesuprantu, kas knygoje kalba, nes autorė ištisai naudoja “jis”, o kas “jis” toks neina iš nieko suprasti. Žodžiu, su klausymu labai paprastai – tiesiog atsijungi – klausai, ale nieko negirdi. Ir tema, galvojau, siaubas, gal man visai neaktuali, todėl taip neįdomu, bet gi Ken Follet tai apžavėjo, o jo knygos gi visiška fiction.

Mane vilkai tikriausiai sudraskys. Ar yra juos įveikusių?

wolf2

Antras Bookeris ir antra mano nesėkmė (vis dar nepasidaviau, bet tikrai nežinau, kaip bus)?

Hilary Mantel – Costa laimėtoja

Hilary Mantel, kuri, rodos, dar vakar laimėjo Booker premiją, dar kartą turėjo pasinaudoti planu A, tik šį kartą su Costa!!! Apie tai BBC. Komisija knygą pavadino “quite simply the best novel of the year”. Štai taip paprastai. Viskas, nebėr kada atidėlioti, dabar tikrai jau būtina skaityti Woolf Hall, o tada jau ir Bring up the Bodies.

hilary

2012 m. geriausios

Žurnalai ir laikraščiai pradėjo skelbti geriausias 2012 m. knygas. Skliausteliuose – goodreads vertinimai – šiaip, įdomumo dėlei, ar sutampa kritikų ir skaitytojų nuomonės.

The Economist:

Hilary Mantel (Manau, šiais metais kiekvienam sąraše rasite, gerai, gerai, jau ruošiuosi klausytis) Bring Up the Bodies (4.30), Man Booker winner 2012

hilary

Pat Barker Toby’s Room (3.73)

barker

Lawrence Osborne The Forgiven (3.67)

osborne

Herman Koch The Dinner (3.40)

dinner

Tan Twang Eng The Garden of Evening Mists (4.09) Man Booker Shortlist

eng

Philip Pullman Grimm Tales: For Young and Old (4.07)

grimm

Adam Gopnik Winter: Five Windows on the Season (3.91)

winter

John Jeremiah Sullivan Farrar Pulphead: Esseys (4.03)

pulphead

Marie N’Diaye Three Strong Women (3.16)

3

James Fenton Yellow Tulips: Poems (4.50)

poems

Jorie Graham P L A C E (dar nėra)

place

 The New Yorker

Hilary Mantel Bring Up the Bodies

Sheila Heti How Should a Person Be? (3.23)

1

Edward St. Aubyn At Last (3.85)

2

Per Petterson I Curse the River of Time (3.23)

4

Joshua Cohen Four New Messages (3.33)

5
Zadie Smith NW (3.38)

6

Karl Ove Knausgaard My Struggle (4.02)

7

 

 

Ilgasis Man Booker 2012

Šiandien dvylika autorių švenčia ypatingą dieną – jų knygos pateko į ilgąjį šių metų Man Booker sąrašą. Ypač švenčia keturi autoriai debiutantai – įsivaizduoji, pirmoji knyga ir verta Booker’io – man smagiausia už tokius autorius. Štai jis, sąrašas:

Nicola Barker, The Yips (Fourth Estate)
Ned Beauman, The Teleportation Accident (Sceptre)
André Brink, Philida (Harvill Secker)
Tan Twan Eng, The Garden of Evening Mists (Myrmidon Books)
Michael Frayn, Skios (Faber & Faber)
Rachel Joyce, The Unlikely Pilgrimage of Harold Fry (Doubleday)
Deborah Levy, Swimming Home (And Other Stories)
Hilary Mantel, Bring up the Bodies (Fourth Estate)
Alison Moore, The Lighthouse (Salt)
Will Self, Umbrella (Bloomsbury)
Jeet Thayil, Narcopolis (Faber & Faber)
Sam Thompson, Communion Town (Fourth Estate)

Ar jau esi girdėjus apie kurią nors knygą? O gal net skaitei? Iš sąrašo pažįstama Hilary Mantel, kuri kartą jau laimėjo Booker su savo istorine knyga Woolf Hall. Autorė vėl turės galvoti apie ceremonijos planą A ir B, žinoma, jei pateks į trumpąjį sąrašą. Man šiaip smalsu, kuo ypatinga naujoji jos knyga, juk laikoma kaip ir pirmosios pasekėja. Kas joje taip gero ir naujo, kad verta vėl būti sąraše?

10 rašytojų taisyklių rašytojams

Zadie Smith:

1 When still a child, make sure you read a lot of books. Spend more time doing this than anything else.

2 When an adult, try to read your own work as a stranger would read it, or even better, as an enemy would.

3 Don’t romanticise your “vocation”. You can either write good sentences or you can’t. There is no “writer’s lifestyle”. All that matters is what you leave on the page.

4 Avoid your weaknesses. But do this without telling yourself that the things you can’t do aren’t worth doing. Don’t mask self-doubt with contempt.

5 Leave a decent space of time between writing something and editing it.

6 Avoid cliques, gangs, groups. The presence of a crowd won’t make your writing any better than it is.

7 Work on a computer that is disconnected from the ­internet.

8 Protect the time and space in which you write. Keep everybody away from it, even the people who are most important to you.

9 Don’t confuse honours with achievement.

10 Tell the truth through whichever veil comes to hand – but tell it. Resign yourself to the lifelong sadness that comes from never ­being satisfied.

čia.

Hilary Mantel taisyklės rašytojams.

Žavingos Margaret Atwood taisuklės rašytojams.

Vis dar nori parašyti knygą?

Hilary Mantel apie planą A ir B

Jau seniai pastebėjau, kad paskutinio Intelligent Life numerio viršelyje – preitų metų Booker premijos laimėtoja Hilary Mantel. Tai nuo tada, kai pastebėjau, vis ir kirba man mintis nusipirkti tą žurnalą, bet kartu ir pinigų truputį gaila, nes pirmasis žurnalo LT numeris man pasirodė tikrai nelabai vykęs. Na, bet vakar neiškenčiau (tikriausiai Booker‘io įtaka) ir nusipirkau, vakare prieš miegą paskaičiau, kaip gi ten jaučiasi rašytojai, kai laukia laimėjimo.

Žinai, kas nustebino? Aš kažkaip galvojau, kad jau vien patekti į longlist, o paskur ir į shortlist yra didelė garbė ir įvertinimas. Taip, taip, kai tu esi pradedantis rašytojas, bet jei rašai jau ketvirtį amžiaus ir vis patenki į visus tuos sąrašus ir niekaip nelaimi? Tokio varianto nepagalvojau. O pasirodo, Hilary Manetl būtent tokia rašytoja. Prieš eidama į ceremoniją, ji pasiruošia planą A (jei laimės) ir planą B (jei nelaimės), ir tai daro, kad nepasimestų ir žinotų, ką veikti ir daryti, ypatingai, jei nelaimėjo, nes laimėtojo dienotvarkė kaip ir suplanuota. Beje, prieš paskelbinat nugalėtoją visi shortlist sąrašo rašytojai gauna visos ateinančios savaitės dienotvarkę, pradedant kitu rytu, kai turės duoti interviu per televiziją ir taip toliau ir taip toliau.

Keletas minčių iš straipsnio:

Nelaimėjusi išėjau į šviesų vakarą ir pasigavau taksi. Jaučiau įprastą nusivylimą dėl veltui sugaišto laiko. Kartojau sau, kad nesitikėjau laimėti. Tačiau skinantis kelią per miestą, gimė “keršto planas”. Mane apėmė, tiesiog užvaldė noras iškrėsti ką nors negero – ką nors iš tiesų verto paniekos, ką nors dėl ko būčiau palaikyta moraliai ištvirkusia ir dėl ko manęs daugiau nebenominuotų šiam prizui (apdovanojimas buvo skirtas romanui religine tema). (…) Galėjau iškišti galvą pro langą ir praeiviams parodyti šlykčias minas, bet kaip jie žinos, kad tai mano šlykštus veidas. Jie gali pamanyti., kad aš visada buvau tokia.

*

…privalai suvokti, kad apdovanojimai (nesvarbu, kaip labai tau patiktų juos gauti) nėra arba nebūtinai yra tavo kūrybos vertės įvertinimas. Laimėtojai išrenkami kompromisų būdu. Apdovanojimai turi ir politinių aspektų, o teisėjams patinka demonstruoti minties nepriklausomumą. Kartais vieną reikšmingą apdovanojimą pelniusi knyga slapčiomis nesvarstoma kituose apdovanojimuose. Kartais teisėjais būna aktoriai arba politikai, puoselėjantys norą kurti patys, jei, žinoma, turėtų laiko. Pati esu buvusi tarp teisėjų ir mačiau, kaip garsenybių ego užgožia skaitomų lapų garsą.

*

Kai pati buvau viena Booker premijos teisėjų dar 1990 m., perskaitėme 105 knygas. Praėjusiais jų buvo 132.

*

Vis dėlto paskutinį teisėjų posėdį prisimenu, kaip vieną didžiausių savo gvenimo išbandymų. (…) Galbūt į viską reagavau per rimtai: tarsi tai butų buvęs gyvenimo ir mirties klausimas, tarsi mes ketintume pakarti penkis autorius, o vienam leisti pabėgti.

Autorė apie savo knygą (jau seniai laukiančią manęs lentynoj) pasakoja čia (arba žiūrėk komentaruose, nes man neduoda kažko įdėti į tekstą).

|kzl|

Staugimas iš knygų

Dabar skaitau Stef Penney knygą “Vilkų švelnumas” (apie knygą tikiuosi jau labai greitai parašyti) ir pagalvojau, kad labai jau dažnai tie vilkai švelniai stūgauja iš knygų. Net keista, bent jau tarp mano skaitytų, tai tikrai dažniau nei kokie šunys.

 

Jau minėta “Grįžtantys su vilkų šviesa“.

Ir moterų Biblija (kurios taip ir neperskaičiau 😦 ):

Mano lentynoje manęs laukianti H.Mantel “Wolf Hall”:

Negirdėta nematyta (hmm) (pasirodo, tų “tales” yra labai daug dalių – “Wolf tales II”, “Wolf tales V” ir tt 🙂 🙂 🙂 ) :

 Ir tokia:

Kažkodėl man vilkų knygos asocijuojasi su Jack London. Gal jo knygos viršelis buvo su vilku, o gal su šunimi? Esu skaičius kažkokią jo knygą, dabar net neatsiminčiau kokią, tik atsimenu kad, apie kažkokį šaltį ir ilgą kelionę, taip pat, kaip ir dabar mano skaitomoje knygoje. Ar žinai dar kokią vilkišką knygą be jau minėto “Išsilavinusio vilko“?

| 🙂 |