Verstinės knygos 2010

Kažkaip pramiegojau rinkimų kuliminaciją. Rezultatai, paskelbti vertėjų puslapyje tokie:

Daugiausiai skaitytojų balsų (23%) surinko Philippe’o Claudelio romanas „Pilkosios sielos“, iš prancūzų kalbos išverstas Alinos Kiliesaitės.
Skaitytojai aktyviai palaikė abi rytų tematikos knygas: Elif Shafak romanas „Stambulo pavainikė“, iš anglų k. verstas Eglės Bielskytės, surinko 20% balsų ir atsidūrė antrojoje vietoje; Kadero Abdolaho knyga „Mečetės namai“, iš olandų k. versta Birutės Mumėnaitės, – trečiojoje (19% balsų).
Brito Grahamo Swifto romanas „Vandenų žemė“, kurį vertė Laimantas Jonušys, pelnė 14% balsuotojų palankumą.
Hertos Müller romanas „Amo sūpuoklės“, iš vokiečių k. verstas Antano Gailiaus, labiausiai patiko 13% skaitytojų.
Šeštojoje vietoje atsidūrė italo Ugo Riccarellio „Tobulas skausmas“, verstas Prano Bieliausko

Leidykla „Vaga“ kviečia į
Philippe’o Claudelio romano „Pilkosios sielos“ pagerbimo renginį
gegužės 3 d., antradienį, 18 val.
Prancūzų kultūros centre.
Advertisements

Herta Mueller, telefonai, fotoaparatai ir lubos

Vakare skubėjau į susitikimą su dieną matyta Herta Mueller. Bet nesijaučiu, kad bučiau jame buvus, nes tai, ką gavau pamatyt, buvo tik Mažojo tearto lubos. Susitikimo sumanymas buvo geras, bet nebuvo pasiruošta priimti tiek daug žmonių, kaip atėjo, todėl tokiems kaip aš negavusiems sėdimosios vietos nelabai buvo ką ten veikti.

Pirmiasia buvo gana nemalonu, kai žmonėms, stovintiems tarpuose (man irgi) buvo liepta sėstis, ten kur stovime, nes neva, stovėdami, trukdome pradėti renginį. Ačiū, ponios , kad prašote sėstis, bet jei jau liepiate, tai duokite, kur. Buvo labai nemalonu sėsti vos ne vieni kitiems ant galvų – labai jau priminė romano, kurį skaitė autorė nuotaikas (trėmimus ir prirūstus vagonus)- gal toks ir buvo tikslas – kad labiau įsijaustume? Stovėti nebuvo galima, nes, atrodo vertėja, sėdinti apšvietėjo kabinoje nieko per mus nemato – bet čia gal irgi ne mano bėda? Taigi, sėdėjau ir geriausiai mačiau lubas…

Autorė apie valandą skaitė knygą vokiškai – įdomu pasiklausyti originalo kalba ir smagiai sugalvotas vertimas projektuojamas ant sienos. Bet ir čia be kuriozų neapsiėjome. Aš niekaip nesuprantu mūsų žmonių. Jau atrodo, kad labai kultūringi visi čia susirinkome, bet vis tiek mūsų kultūra, dieve mano, vystykluose. Neapsiename be tokio kultūrinio atributo kaip telefono skambutis. Vienas. Atrodo, mielieji, negi sunku, po tokio nemalonaus įspėjimo pasitikrinti, ar tavojo garsas išjungtas. Bet ne, mes gi visi čia baisiai įsitikinę savo kultūringumu – iki tol, kol suskamba dar vienas, paskui dar vienas ir neapsikentusi Herta Mueller paprašo, dievaži,  ar nebūtų galima nutildyti šito gatvės režimu klykiančio telefono, kurio savininkas niekaip nesugrabalioja savo rankinėje! Numirk iš gėdos. Čia mažai? Pasirodo, kad ne. Pora fotografų įsilindusių pačiam priekį tiek spragsėjo į sėdinčią autorę, kad šioji vėl neapsikentė, nutraukė savo skaitymą ir paprašė liautis. Jausmelis, ką ir bepridursi…

Na, ir paskutinis siurprizas – atėjo moderatorė vesti susitikimo, atsisėdo šalia autorės ir abi sau kalbasi vokiškai. Visi, sėdintys sėdimose vietose su ausinėmis patenkinti, o sėdintys tarpuose ir mokantys vokiškai tris žodžius (čia aš)… Dairausi sau pasimetusi ir galvoju, ar aš čia viena tokia suprantanti tik pavienius žodžius, ar visi moka vokiškai, ar apsimeta moką? Na, pasidairiau, pasidairiau ir tiek. Kadangi buvau nusodinta ant žemės ir nebuvo lemta man rišliai suprasti, kas kalbama, tai ką gi man daugiau veikt – išejau lauk. Kažkaip tikėjausi iš organizatorių normaliau sureaguoti į situaciją, bent paklausti salės, kaip turi vykti pokalbis, gal būtų galima vertėjos balsą kaip nors paleisti negarsiai per garsiakalbį ar panašiai. Na, pati kalta, kad nemoku vokiečių kalbos (o gal reikėjo rumuniškai vesti susitikimą?), pati kalta, kad neatėjau prieš pusvalandį ir patogiai neatsisėdau, pati kalta, kad vakaras paliko slogų įspūdį. Bet manau čia tik tiems nugrūstiesiems į užribį, vis kirba klausimas, nejaugi tokia ten viena buvau nesusipratėlė?

Taigi, atsiprašau, apie susitikimą nieko negaliu papasakoti, teks laukti, kol bus išspausdintas koks nors interviu.

|tikras neišsipildymas|

Amo sūpuoklės

Knyga prasibrovė į priekį dėl Versus Aureus leidyklos organizuojamo susitikimo su autore Herta Mueller (balandžio 14 d. 18 val, Vilniaus mažajame teatre). Labai norėčiau nueiti, tikiuosi, kad pavyks.

Kaip tikriausiai jau girdėjai, Herta Mueller yra Nobelio literatūros premijos laureatė, “who, with the concentration of poetry and the frankness of prose, depicts the landscape of the dispossessed” (visada perskaičius šitas eilutes “už” galvoju, kas jas sukuria tas eilutes, ar ilgai prie jų ginčijasi ir kas taria paskutinį žodį, kad dabar jau viskas, už tai ir teikiame premiją). Na, aš nelaikau savęs kompetetinga ginčytis, ar autorė verta premijos, ar ne, bet jau vien dėl to, kad kyla tokios abejonės, tai kaip čia pasakius, ką žinau…

Kai pradėjau skaityti, iš karto atsidūriau panašiame pasaulyje, kuriame gyvena A.Solženicyno Ivanas. Na, jau taip panašu man buvo, kad niekaip negalėjau šitos minties atsisakyti. Ir dėl to, kad tą knygą skaičiau palyginti neseniai, o tema labai jau panaši, prisipažinsiu, nebuvo man labai įdomu skaityti… Labai jau panašūs tie gyvenimai lageriuose, kas gi ten buvo – tik darbas, šaltis, duonos skaičiavimas ir nesibaigiantis alkis (“Alkio kančioms nėra tinkamų žodžių. Dar ir šiandien turiu alkiui rodyti, kad nuo jo ištrūkau. Nuo to laiko, kai nebeturiu alkti, tiesiogine prasme valgau gyvenimą.”). Ir bandymas kažkur giliai paslėpti savo esybę, kad netaptum visišku gyvuliu, kad išėjęs tą žmogišką esybę galėtum išsitraukti ir atvirsti į žmogų.

Tiesa, šios dvi knygos ir gana skirtingos –  Solženicynas aprašo vieną dieną, jo herojus – kalinys be vilties, turėsiantis kalėti nesuvokiamai ilgą gyvenimo dalį, o Hertos Mueller Leo galvoje vis šmėkščioja mintys, apie tai, kai jis bus paleistas iš lagerio, skaitytotas lyg ir jaučia, kad bus “laiminga” pabaiga, nors anokia čia laimė (“Jeigu kuris. nors mūsiškių po patikrinimo, sukaupęs visą drąsą, kurį nors načialniką (…), būdavo, paklausia, kada būsim paleisti namo, tie trumpai atsakydavo: SKORO DOMOJ. Tai reiškė: Greit važiuosit. Tasai rusiškas GREIT pavogė iš mūsų ilgiausią pasaulyje laiką”. 

Hertos Mueller romanas daug poetiškesnis nei Solženicyno, jame gausu visokių įdomių palyginimų, paskui kalinius sekioja alkio angelai, galvose švytuoja sūpuoklės. Dar viena užkliuvus citata: “Kaulai pastirdavo lyg gelžgaliai. Kai mėsa nuo kaulų dingsta, žmogui darosi sunku nešioti savo kaulus, esi stačiai traukiamas į žemę. Per patikrinimą, stovėdamas “Ramiai!”, aš pratinausi užsimiršti ir nebeskirti įkvėpio nuo iškvėpio. Ir užversti akis, nekeldamas galvos. Ir dairytis danguje debesų kampučio, ant kurio galėtum pasikabinti kaulus. Jei užsimiršdavau ir rasdavau dangaus kablį, šis mane išlaikydavo”. Abi knygos labai dokumentiškos, daiktiškos ir išsamiai aprašo lagerio gyvenimą, daiktus, ant kurių užsikabinęs tas gyvenimas, rodos, ir laikos…

Sakyčiau, normali, nelabai išskirtinė knyga. Siūlyčiau skaityti kurią nors vieną iš minėtų, būtent dėl to panašumo, nebent gilinatės į lagerių temą. Bet negaliu sakyti, kad tai labai kaškokia wow knyga, kurią pulčiau visiems rekomenduoti.

Knygos atsiradimo istorija autorės žodžiais:

“Kai 1944 m. vasarą Raudonoji armija jau buvo prasiveržusi į Rumunijos gilumą, fašistinis diktatorius Antonescu buvo suimtas ir nužudytas. Rumunija kapituliavo ir visiškai netikėtai paskelbė karą iki tol buvusiai sąjungininkei nacistinei Vokietijai. 1945 m. sausį sovietų generolas Vinogradovas Stalino vardu pareikalavo, kad Rumunijos vyriausybė išduotų visus Rumunijoje gyvenančius vokiečius per karą sugriautai Sovietų Sąjungai „atstatyti“. Visi vyrai ir moterys tarp 17 ir 45 metų buvo išvežti į priverčiamuosius darbus sovietų lageriuose“ . „Amo sūpuoklėse“ kaip tik ir pasakojama apie jauno Rumunijos vokiečio Leopoldo Aubergo penkerių metų darbą sovietų lageryje. Tai fiktyvus pagrindinis veikėjas, bet jo paveikslu įamžinama daugybės deportuotų Rumunijos vokiečių patirtis. Jo prototipas – anuomet išvežtas Hertos Müller gimtojo kaimo poetas Oskaras Pastioras. Kaip pabaigos žodyje rašo rašytoja: „2001 m. pradėjau užsirašinėti pašnekesius su kitados išvežtais mano kaimo žmonėmis. Žinojau, kad ir Oskaras Pastioras buvo išvežtas, ir papasakojau jam, kad ketinu apie tai rašyti. Jis ryžosi man padėti savo atsiminimais. Mudu reguliariai susitikinėjom, jis pasakojo, aš užrašinėjau. […] 2006 m. Oskarui Pastiorui staiga numirus, turėjau keturis ranka rašytų užrašų sąsiuvinius ir kai kurių skyrių tekstų apmatus. […] Tik po metų […] ėmiausi viena rašyti romaną. Tačiau be Oskaro Pastioro pateiktų lagerio kasdienybės detalių nebūčiau to sugebėjusi“.

Herta Mueller ir Oskaras Pastioras

Kas?

Iki Nobelio literatūros premijos paskelbimo liko… 3 su puse valandos. Per televizija, rytiniuose laikraščiuose visdi tik ir bando atspėti, kas  bus tas autorius, kurio vardą pasakys Akademijos nuolatinis sekretorius.


S.Oksanen

Maria Schottenius, vieno didžiausio laikraščio Švedijoje buvusi kultūros redaktorė, du kartus iš eilės sugebėjo atspėti laimėtojus.

Lygiai prieš metus tą dieną, kai buvo paskelbtas 2009ųjų metų laimėtojas, jos vadovaujamo kultūrinio priedo pirmajame puslapyje puikavosi Herta Muller (2009 premijos laureatės) nuotrauka. Įsivaizduojat? Tą pačią dieną, likus vos kelioms valandoms iki oficialaus paskelbimo.

Bet M.Schottenius neburia iš tirščių, nedėlioja taro kortų. Tiesiog kultūrinėje sferoje dirbantys žmonės gana dažnai sutinka Akademijos narius, mato į kokius seminarus jie eina, pastebi, kokias knygas skaito pakeliui į namus traukinyje ir t.t Ir pagal tai bando atspėti.

Alice Munro

Kai kas manė, jog kažkuris iš Švediškosios akademjos narių prasitarė, bet tai nėra labai tikėtina, nes visi (tiek pati akademija, tiek kultūros sektorius, tiek leidyklos, tiek laikraščių redakcijos) gerokai pasipelno (nebūtinai finansiškai) iš šito visuotinio džiaugsmingo laukimo.

Akademijos nariai net laureatams suteikia slapyvardžius: Haroldą Pinterį (2005) vadino Potteriu, o Doris Lessing- Mažąja Dorrit.

Tai kokius vardus šiandien sako M.Scottenius? Ji spėja, jog laimėti gali Ko Un- Korėjos poetas, Alice Munro (kanadietė rašanti noveles) arba Sofi Oksanen. Nors aš tai tikrai netikiu, kad tai bus Oksanen, ji gimusi 1977aisiais, jau gavo Šiaurės tarybos literatūros premiją, bet ji gerokai per jauna, kad akademijos nariai ją apdovanotų dabar.

(Beje, Oksanen “Valymą”  leidykla Versus Aureus išleido ir lietuvių kalba. Literatūros kritikai Skandinavijoje  iš proto kraustosi dėl Oksanen dabar, tai ji mano knygų sąraše dabar viena iš pirmųjų)

Paskutinėmis dienomis lažybų punktuose į sąrašo priekį smarkiai kilstelėjo Cormac McCarthy,

 

Ko Un

Beje, vienas įdomiausių (ir gana dažnai pasitaikančių) spėjimų yra Bob Dylan!

 

Liko tik kelios valandos, ir tada mes sužinosim

 

K.Ž.G

Širdies žvėris

Šiemet kovo 11ąją sueis 20 metų nuo nepriklausomybės atkūrimo. Pati tądien nelabai suvokiau kas vyksta, tik pamenu, kaip tėvai nenusitraukdami nuo televizoriaus stebėjo transliaciją iš Aukščiausiosio Tarybos. Pamenu, kaip tėvai džiaugsmingai žvalgėsi viens į kitą. Ir nors pati nelabai supratau viską, buvo aišku, kas per daug ankšta tam bendram džiaugsmui mūsų namuose.Kiek daug mes atgavome tądien.

Ir jei kada nors aš pradėčiau užmiršti tos dienos svarbą, išsitraukčiau ką tik pabaigtą Hertos Muller “Herztier” ir dar kartą perskaityčiau. Esu skaičiusi apie komunistinio režimo baisumus, bet šita knyga, ko gero, yra viena gražiausių mano skaitytų šia tema. Sutinku, kad žodis “gražu” tikrai sunkiai rimuojasi su individo gniuždymu, nuolatine baime, Securitate kvotomis, dažnomis kratomis, dingstančiais žmonėmis, randamais bandžiusiųjų pabėgti svetur kūnais, koduotais laiškais mamoms ir draugams. Bet visų šitų baisybių aprašymai tampa beveik poezija, kai H.Muller imasi plunksnos. Bet jos rašymo stilius toli gražu nesumažina visų tų (dabar galva nesuvokiamų, o tada – dažnų ir normalių) įvykių. Atvikščiai, visas individo nužmoginimo procesas tarsi dar labiau apnuoginamas.

Rumunija. Caucescu diktatūra. Georg, Kurt, Edgar ir pasakotoja, kurios vardo taip ir nesužinosim, yra draugai, studentai, labai neparankūs režimui ir dėl to persekiojami. Jie kvočiami, jų namai ir daiktai yra nuolatos kratomi tiek Securitate žmonių, tiek šiaip įbaugintų skundikų. Į laiškus jie deda po plauką, kad jei adresatas gautų voką be plauko, žinotų, jog laiškas perskaitytas. Po truputį, tačiau labai sistematiškai jie dėl savo pažiūrų yra išstūmiami iš visuomenės, bet  jiems vistiek tenka egzistuoti joje, jos šešėlyje, kur, kaip pasakotoja išsireiškė “mirtis man švilpteli”.

Pats pasakojimas nėra pilnas visokių įvykių, net gi tie patys pagrindiniai veikėjai yra migloti ir nedetalizuoti, nes H.Muller dėmesys skiriamas lyrškiems sapnų ir prisiminimų aprašymams, baimės ir nusivylimo perteikimui. Knygoje apstu simbolių, alegorijų.Ir nors romano kalba yra užburianti, lygiai taip pat svarbu ir tai, kas lieka nepasakyta. Tai, kas numanoma, bet ne artikuliuojama.

Herta Muller

Sunkiausia man buvo skaityti apie įvykius sekusius po pasakotojos draugės Lolos savižudybės (?). Kaip universiteto salėje surinkti visi studentai ir dėstytojai iš pradžių vieningai nubalsavo

už Lolos išmetimą iš partijos, o po to visi ilgai ilgai plojo, nes nė vienas nedrįso nustoti ploti pirmas. Žiūrėjo į kitų plojančių delnus ir tęsė plojimus. Kai kurie nustojo ploti, o po to vėl pradėjo. Visi bijojo nustoti. Man baisiausia buvo tai, kad  tuo metu minioj neegzistavo nė vienas individas, ten tebuvo tik didžiulis baime varomas kolektyvinis antiorganiškas mechanizmas.

Herta Muller- 2009aisiais gavo Nobelio literatūros premiją. Interview su ja galite perskaityti čia

Neradau jos knygų vertimų lietuviškai (gal blogai ieškojau?). Bet didžíausias “siurprizas” kad net Wikipedijoj lietuvių kalba nieko apie ją neradau. Netvarka.

O didelę dalį knygos “Herztier”galima perskatyti internete.  Angliškai jos pavadinimas yra išverstas “The Land of Green Plums”, nors man originalo pavadinimas “Herztier” (“Širdies žvėris”) labiau patinka, nes tinkamiau nusako tą nerimstantį, nenumaldomą ir nesutramdomą poreikį gyventi ir galvoti laisvai.

K.Ž.G