Sala po vandenynu

Gal jau persiskaičiau Allendes? Gi gali taip atsitikti, ane? Ir dabar, atsisukus į savo knygų šimtuką, aš joje vis dėlto palikčiau tik “Dvasių namus”. Taip ir padarysiu.

“Sala po vandenynu” įtraukia ir susikaito greitai, o gal tas greitis atsiranda todėl, kad biblioteka jau skalambija visais varpais ir kviečia ją grąžinti? Jau neberandu joje nieko naujo kažkaip. Viskas taip pažįstama, matyta ir girdėta, skaitai ir tiek. Norisi kažko daugiau. Puiki knyga atsipalaidavimui ir atostogoms, dar tinka visiems, kurie Allendės knygų nėra skaitę – šioji bus prie geresniųjų ir viršelis gražus. O man noris į kokias labiau nepažįstamas salas.

Advertisements

Mano išgalvota šalis

Kažkuriam bloge paskaičiau, kad nebuvo įdomi skaityti, nes perskaičius visas Allende knygas, nieko naujo nesužinai. Gal ir tiesa,  bet Allende mane taip žavi, kad man visiškai vis vien, jos knygas man smagu skaityti, kaip jau esu minėjusi, ypatingai tas, kurios apie jos pačios gyvenimą.

“Mano išgalvota šalis” – tai Čilė, kuri jos anūkams jau yra tolima, nereali žemė, su kuria jie neturi nieko bendro. Net močiutės prisiminimai yra fantazijos vaisius, o ir rašytoja vis mini, pati nenori jau išskirti, kur fantazija, o kur ne.

Knygoje daug rašoma apie čiliečius kaip tautą. Skaitydama viduj juokiausi, kad Allende apie čiliečius rašo taip kaip Užkalnis apie lietuvius. Ant Izabelės tikriausiai Čilėj irgi gerai paburnojama, kodėl taip neteisingai, išdavikiškai rašo apie savo tautą. Tikrai nepasaldintai ir iš peties. Bet nuoširdžiai ir tikriausiai teisingai. Man daug kur čiliečiai pasirodė artimi lietuviams. Čiliečiai juk irgi emigrantų tauta, bėgusi nuo rėžimo, ir visur graudžiai apraudojusi Čilės dorybes ir nepakeičiamumą bei burnojanti ant likusio pasaulio keistenybių.

Skaitydama prižadėjau, kad kita mano tolima kelionė bus į Čilę, ir kartu iš savęs juokiausi, nes dabar daugiausia keliauju 300 km, ką jau ten apie Čilę svajoju. Kažin kas arčiau Čilė ar Australija?

Taigi, visiems Allende mylėtojams – imkite ir skaitykite.

Giminės istorija

Paskutinėmis dienomis vos paskaitau, nes didelę dalį laisvo laiko praleidžiu duomenų bazėse ieškodama giminaičių, seniai seniai išvykusių į Ameriką.

Ir radau!

Jausmas neapsakomas, kai gyventojų surašymo sąrašuose randi savo giminaičio pavardę, jo žmonos vardą, jų vaikus, mirties datas ir vietas.

Tas, kuris nepatenkintas burba, jog internetas ir kompiuteris trukdo žmonėms bendrauti turėtų patylėti. Mano šeimos istorija keliais mygtukų paspaudimais ateina pas mane, į mano namus, mano kambarį. Ir visi tie pro-giminačiai tarsi atsisėda į manąją sofą ir pasakoja man iš kur aš esu. Ir kodėl esu čia, o ne kitur.

Daugelis mano mėgstamiausių knygų yra būtent šeimos istorijos. Pati pačiausia man G.G.Marquez “Šimtas metų vienatvės”.

K.Ž.G

Izabelės Paula

Isabel angelas sargas - močiutė

Na, nekokia iš manęs kritikė. Žiūriu, kad jei jau man patinka, tai nelabai aš ir ieškau priekabių, jei kas nors ir užkliūna, tai per daug neakcentuoju, praleidžiu pro akis, išjungiu priekabių mygtuką ir tiesiog mėgaujuosi. Taip ir su jau prieš kelias dienas perskaityta ir laukusia aprašymo Paula.

Isabel'ės Paula

Paula, knyga, kurią Isabel Allende rašė kaip laišką savo dukrai, kai ji gulėjo priklaustyta lovoje gilios komos. Taip pat atrsirado ir pirmoji Isabel knygą Dvasių namai, tik tuomet ji rašė laišką seneliui į Čilę.

Knygoje susipina dvi linijos – Isabel Allende pasakoja savo gyvenimą, pradėdama savo mamos gyvenimu, o taip pat rašo ir savo išgyvenimus, patiriamus sėdint ligoninės koridoriuje Madride, belaukiant tų keliolikos minučių per dieną, kai bus įleista į savo dukros palatą. Aš nenoriu net užsivesti rašyti apie tai, kokia baisi tragedija yra matyti taip lėtai į kitą pasaulį iškeliaujantį savo vaiką, nes man tai taip baisu. Tos knygos vietos skaudžios ir siaubingai liūdnos, bet savo gyvenimo istoriją Isabel Allende rašo lengvai, sklandžiai, su humoru. Kartu rašo ir Čilės istoriją: apie prezidentą Salvatorę Allende, siaubingą karinį perversmą, tremtį. Labai įdomu. Kaip ir įdomu skaityti apie pirmąją rašytojos meilę – atlėpausį berniuką, pirmuosius šokius, dėdės Ramono pamokas (kai bijai, visada įsivaizduok, kad kiti bijo labiau), stulbinantį debiutą televizijoje ir literatūroje. Tokia Isabel knyga, kurioje aš negalvoju, kas yra tiesa, kas pramanyta, kas močiutės pašnibždėta, nes visa tai aprašyta stebuklingai ir tas stebuklas mane įtraukė. Dėl to ir negaliu apžavėta kritikuoti.

|mieganti|

Kaip Isabel Allende nešė vėliavą 2

Ir vėl aš grįžtu prie to, kaip Isabel Allende nešė vėliavą. Perskaičiau jos Paulą, apie kurią tuoj parašysiu, jei gausis, tai rankioju visokius gabaliukus, paveiksliukus ir tt. Na, ir beieškodama aptikau jos asmeninį nuotraukų albumą, kurį labai smagu pažiūrėti, ypač skaičiusiems jos knygas, tas, kur apie jos gyvenimą. O jau humoro jausmas!!! Skaitau ir žvingauju, garbės žodis. Na, žinoma, aptikau ir tas nuotraukas, kuriose Isabel neša žymiąją olimpinę vėliavą… Su autorės komentarais 🙂

Luckily I was right behind Sofia Loren at the Winter Olympics in Torino, 2006. All the cameras were focused on her, so I ended up in some press photos too

...But Sofia is a foot taller than me, not counting the hair! This is the official picture of Nearly-Headless-Isabel under the Olympic flag.

 |chi chi|

Mano knygų šimtas (23, 24, 25, 26): nuostabioji Isabel

Kai dabar skaitau Isabel Allende Paulą, tai skaitau tokiu panačiu tonu, kaip autorė pasakoja, kaip ji nešė vėliavą. Ir nuo to knyga tik man dar labiau patinka. Na, dar tik koks pirmas knygos ketvirtis, dar neperšokau per griovį, tad dabar apie jau perskaitytas ir patikusias jos knygas.

Nereali rašytoja, man taip patinka. Isabel Allende man yra Marquez’o įsikūnijimas moteryje ir abu jie mano mintyse stovi ant vienos pakylos, vienodai pripažinti. JI man magė, burtininkė, dvasių tarpininkė. Plaukiu jos pasakojimu, kartu landžioju po didelio namo užkaborius su paslaptingom užuolaidom, namus prikrautus begalybe daiktų su įdomiausiomis istorijomis.

Isabel Allende knyga numeris vienas man yra Dvasių namai, pirmoji jos skaityta knyga. Vėliau skaitytos Fortūnos duktė ir Portretas sepija patiko, bet netraukiu jų į šimtuką. Žiūriu, kad labiausiai man patinka knygos apie jos pačios gyvenimą, todėl toliau rikiuojasi (vienodai patikusios) Visos mūsų dienos, Apie meilę ir šešėlius, Inesė, ir jau bebaigiama Paula.

Wikipedijoj paskaičiau, kad Isabel Allende, kaip tikriausiai kiekvienas rašytojas, yra kritikuojama, gan dažnai pačių Čilės kritikų, kuo ji visai nesistebi, sakydama, kad Čilės kritikai jos “nekenčia”. O ši frazė man labai primena mūsų K. Sabaliauskaitę ir os Silva rerum:

Allende disagrees with this assessment of her, noting in an interview that “the fact people think that when you sell a lot of books you are not a serious writer is a great insult to the readership. . . . [To attack me] personally for the sole reason that I sold a lot of books . . . is unforgivable.”

Kai ieškau knygų viršelių, nustembu, kokie ji skirtingi skirtingomis kalbomis. Man labai patinka lietuviški, su tomis nuotraukomis sepija. Lietuvoje parduota apie 70 tūkstančių šios autorės knygų!

O čia Bjork apie Isobel (ne šitą, bet vis tiek kol rašiau postą man galvoj skambėjo visą laiką).

Isabel Allende

|dainuojanti apie Izabelę|