Nutshell / Kevalas

nutshell

Kritikai savo straipsniuose apie šią knygą kalba apie amžinąją Hamleto problemą, aš, prisipažinsiu, tos problemos nelabai sugalvojau, tikriausiai pakankamai savų tuo metu galvoje sukosi, bet pati Ian McEwan idėja labai įdomi ir negirdėta.

Pagrindinis knygos pasakotojas yra dar negimęs vaikas, esantis savo motinos gimdoje. Be penkių miučių gimimas. Na, o kol negimė, būsimoji mamytė su vaisiaus dėde, taip, taip, savo vyro broliu – turi šiokių tokių nelabai gerų planų, apie kuriuos pilvo gyventojas girdi, jie jam nepatinka, bet niekaip negali įvykių eigos pakeisti. Kol kas negali. Taigi, tupi gimdoje ir nekenčia savo dėdės, gaili savo tėvo, myli savo motiną.

Prisipažinsiu, nebuvo pati geriausia knyga klausymui. Kažkaip taip, vis norėdavos kažką perklausyti iš naujo, todėl nemanau, kad pasimėgavau knyga tiek, kiek ji verta. Žinoma, pati pasakojimo perspektyva labai įdomi, bet kažkaip atrodė, kad į antrą pusę knyga prarado tempą, gal intrigą, nors ir nelabai, net nežinau. Pastebėjau, kad Ian McEwan mane vis pagauna kokiu nors momentu savo knygoje, akimirkos nuotaika – taip ir šioje knygoje man įstrigo momentas, kai būsimoji kūdikio mama suvokia padarius klaikią nesąmonę, kurios, deja, atsukti neįmanoma. Tai va, tas suvokimo momentas… Pagautas

Aš atsisuksiu atgal – į 2014 m.

citata

58 knygos (neblogai):

36 skaitytos lietuviškai

20 audio (angliškos)

2 skaitytos angliškai

13 lietuvių autorių

O pernai tegul būna išskirtiniai metai ir geriausia metų knyga skelbiu

Agnes de Lestrade knygą “Didysis žodžių fabrikas”,

nes kaip bežiūrėčiau į perskaitytas (šioji gi net neįtraukta į 58 tarpą, nes žiūrėjimo daugiau nei skaitymo), nė viena manęs taip giliai neužgriebė kaip šioji, taigi tebūnie jai ši karūna.

Labai labai geros, nedaug iki metų geriausios:

Ch. N. Adichie “Americanah”

Kate Atkinson “Gyvenimas po gyvenimo”

Metų autorė:

Chimamanda Ngozie Adichie – perskaičiau tris šios autorės knygas ir visos vertos dėmesio

Geros (labai rekomenduoju):

R.J.Palacio “Wonder” (lietuviškas leidimas vadinasi “Stebuklas”

Ian McEwan “The Children Act”

Jhumpa Lahiri “The Namesake”

John Boyne “Baisus dalykas, nutikęs Barnabiui Broketui”

Chimamanda Ngozie Adichie “Pusė geltonos saulės”

Kristina Sabaliauskaitė “Silva Rerum III”

Labai kitokia, prie kurios vis grįžtu ir apie ją nuolat galvoju:

Karl Ove Knausgaard “My Struggle 1. A Death in the Family”

Liko įpusėta ir nežinia, koks bus jos likimas:

Salman Rushdie “Šėtoniškos eilės”

Štai tokie metai. Kaip matot daugiau (užpernai perskaičiau mažiau), nebūtinai reiškia geriau. Galbūt šiais metais būsiu išrankesnė, tik dar nelabai įsivaizduoju, kam ir kaip. Su Naujais metais! Gerų knygų, daug laiko skaitymui ir eurų knygoms pirkti.

The Children Act / Vaiko gerovė

the children

Po šios knygos noriu dar ir dar Ian McEwan knygų. Labai patiko. 4/5

Kadangi šiuo metu labiau noriu gulėti su knyga nei tarškėti klaviatūra, tegul pats autorius papasakoja, apie ką jo knyga. The Children Act yra dar vienas geras įrodymas (šalia pvz. Julian Barnes The Sense of Ending), kad nereikia prirašyti 800 psl., kad parašytum gerą knygą.

 

Karštis

1344572337418_8416902Niekas geriau nenusako šios dienos kaip šita Jane Austen citata.
Man labai patinka angliškas išsireiškimas Heat wave- karščio banga. Nusako to būseną, kai kaitra kone paralyžuojanti, kai atrodo jog viskas slenka kažkai lėtai, lyg būtum po vandeniu, kai taip karšta, kad net sunku kvėpuoti. Karščio banga.

Labiausiai man įsiminę karščio aprašymai:

#bookaday Diena9 “Filminis” viršelis

Nuolat zyziu apie knygų viršelius. Ypač tuos fotografuotus, kuriu stengiuosi vengti.
Bet kartais vistiek nusiperku ir per daug akim nevartau.Pirmas toks viršelis, kurį prisiminiau yra Ian McEwan “Atonement” (lietuviškai “Atpirkimas)
Įdomu, kai kurie viršeliai fokusuoja ties Briony, o ne jos vyresne sese Cecilia ir Robbie, kaip kad tai daro “televizinis” viršelis.
Man, ko gero, labiausiai patinkantis viršelis yra su ta mergaite, sėdinčia ant laiptų. Jame atsispindi pirmoji knygos dalis. McEwan tos dienos aprašymas, man yra vienas pačių gražiausių, be galo estetiškas, detalus, psichologinis, vienas geriausių kokius esu skaičiusi.
atonement

 

 

 

 

 

 

 

 

Amy-Brazier-Atonement-book-cover-atonement-24569764-844-542

 

 

 

 

 

 

bookdesign13

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Atondement

 

 

 

 

 

 

 

 

 

atonemdent

 

 

 

 

 

 

 

 

 

a2e1476770690568216428d0b9fde0a9

Sveikiname, Ian!

Ian McEwan paskirta Jeruzalės premija (Izraelio aukščiausia premija užsienio rašytojui). Premija skiriama rašytojams, kurių knygose nagrinėjama individo laisvės visuomenėje tema. Šitą premiją yra gavę Simone de Beauvoir, JM Coetzee, Mario Vargas Llosa ir kt.

Guardian rašo, jog praėjusiais metais, kai premija buvo skirta H.Murakami, jam buvo daromas spaudimas premijos atsisakyti (politika politika politika), bet jis ją pasiėmė (ir dar 10.000 dolerių).

I.McEwan premiją priėmė ir pareiškė, jog nesutinka su Izraelio naujakurių politika, bet taip pat pasakė, jog premiją įsteigė ne Izraelio užsienio reikalų ministerija, ir kad reikia skirti, kur visuomenė, o kur valdžia.

I am not a supporter of the Israeli settler movement, nor of Hamas. I would align myself in the middle of a great many of my Israeli friends who despair that there will ever be peace while the settlements continue. I support the UN secretary general Ban Ki-moon’s call for a freeze on the settlements. But I also have no time for Hamas lobbing missiles into Israel either.

K.Ž.G.

XX ir XY

Po to, kai parašiau savo metinę ataSkaitą, sumečiau, jog nesuskaičiavau, kiek 2010-aisias skaitytų knygų buvo parašiusios moterys ir kiek vyrai. Suskaičiavau: 36 knygos parašytos moterų, 34 – vyrų, o vieną knygą rašė ir vyras, ir moteris.

Pati nustebau, jog kažkokiu tai būdu sugebėjau išlaikyti tokį idealų santykį, nes juk tikrai sąmoningai nebandžiau siekti tokio pasiskirstymo.

Viename mano dėstomame kurse studentai turėjo perskaityti daug daug mokslinių straipsnių angliškai ir VISI be išimties automatiškai visus straipsnių autorius vadino “He”, nors straipsnių autorės taip pat buvo ir moterys. Tiesiog studentų galvose mokslininkas tradiciškai yra vyras. Žinoma, tokie šabloniniai tradiciniai įsitikinimai juk yra paremti ilgamete istorija ir vis dar egzistuojančia vyrų dominavimu mokslo srityse.

Bet kokia situacija yra su literatūra? Aš prisipažįstu, jog žodis “rašytojas” man daug labiau asocijuojasi su hemingvėjiško tipo pagyvenusiais vyrais nei su trijų vaikų mamomis.Truputuką gėda dėl tokios klišės galvoje.

Antra vertus, galima diskutuoti, ar yra svarbu, kad knygą parašė būtent moteris ar būtent vyras. Juk svarbiausia, kad knyga yra gera, ar ne? Bet bet… Kodėl tada egzistuoja žymiai daugiau moterų pasiėmusių vyriškus pseudonimus, nei vyrų pasivadinusių moteriškais?

Bronte sesrys

Per vieną TV laidą viena kritikė pasakojo, jog tradicija moterims imtis pseudonimus atsirado todėl, kad moterys norėjo apsaugoti save (moterims užssimti rašymu buvo negarbinga). Kita priežastis – jų knygos, ko gero, net nebūtų išleistos, o ir skaitytos jos būtų buvusios kitaip. Pavyzdžiui trys Bronte seserys pasirašinėjo Bell pavarde.

Bet ar egzistuoja koks nors vyriškas ir moteriškas rašymo būdas? Na, man tai taip neatrodo. Kiek gi bendro yra tarp J.S.Foer, M.Cartarescu ir I.McEwan?

Literatūrinės kalbos atžvilgiu bendrumo nėra daug vien todėl, kad anatomiškai tie vyrai panašūs. Ir atvirkščiai, juk J.Austen, G.Radvilavičiūtė ir S.Oksanen – visos turi XX chromosomas, bet tikrai panašiai nerašo.

Nors mokslininkai sako, jog galima atspėti, ar tam tikrą tekstą parašė vyras ar moteris. Nors, pavyzdžiui , pagal jų sukurtą algoritmą, ištraukas iš N.Krauss “Meilės istorija” ir J.C.Oates “Fall” parašė vyras.

Rašytoja Francine Prose yra parašiusi “There is no male or female language, only the truthful or fake, the precise or vague, the inspired or the pedestrian.” Ir man labiausiai ir yra priimtinas šitoks požiūris.

Tai gal daugeliu atveju skiriasi ne KAIP, bet APIE KĄ rašo rašytojai vyrai ir rašytojos moterys?

1931-ais V.Woolf rašė “I detest the masculine point of view. I am bored by his heroism, virtue, and honour. I think the best these men can do is not to talk about themselves anymore“.

Nepamenu dabar, kuriame interneto puslapyje skaičiau apie tai, jog kažkoks New York Times kritikas recenzuodamas John Hawkes knygą pasivadino save “a steak and potatoes man” (suprask, esu žiauriai vyriškas, hohoho, kietas kaip Chuck Norris), o rašytojui užkabino “quiche and salad” etiketę. Susinervinu baisiai, kai skaitau apie tokius ribotus žmones.

Ir dar nereikėtų pamiršti fakto, kad moterys rašytojos vis dar daugeliu atveju gauna mažiau dėmesio nei vyrai (Dėkui Dievui, kad yra keletas išimčių). Taip, moterys šiandien rašo daug, daug jų knygų yra išleidžiama, bet… daug mažiau moterų rašytojų knygų yra recenzuojama.

Be to, bibliotekų renkama statistika Švedijoj rodo, kad vyrai imdami knygas iš bibliotekų dažniausiai renkasi vyrų autorių knygas, o moterys neteikia pirmenybės savo lyčiai.

Ir dar… vyrams rašytojams esame nuolaidesni, jiems daugiau leidžiame. Švedijoj praėjusiais metais buvo dideli debatai apie “vyrą genijų”. Ta prasme, jog visuomenė susitaiko su kuriančių vyrų negeru elgesiu, nes jie… genijai. Režisieriai leidžia sau žnybti jaunoms aktorėms jų užpakalius, leidžia sau baisiausiai keiktis. Ir vyrai rašytojai gali sau daugiau leisti nei moterys.

Na, pavyzdžiui, J.Franzen gali sau leisti pasakyti, jog nenori, jog jo knygą skaitytų… moterys. G.G.Marquez gali susimušti su M.V.Llosa. Arba pusė Vilniaus žino, kuris rašytojas vyras keturpėsčias keliauja namo, ir nieko, nes juos saugo genijaus aureolė.

O jei tarkim taip atvirai elgtųsi kokia nors rašytoja moteris? Manau, kad ji būtų viešai nulinčiuota.

Gal todėl tiesiog privaloma  interviu su moterim raštoja “Moters” žurnale užbaigti klausimu “ar turite širdies draugą” (klausiama K.Sabaliauskaitės) ir “ar sutariate su širdies draugu” (klausimas užduodamas K.Alvtegen).

K.Sabaliauskaitės dar klausiama “ar tiesa, kad rengiatės vienam gražiausių ir svarbiausių moters gyvenimo įvykių – vaikelio gimimui”. (Pavartau akis).

Gali parašyti metų knygą, gali būti viena žinomiausių Skandinavijos rašytojų, bet apie buitį,”širdies draugą” ir vaikus tiesiog būtina paklausti, nes tu… moteris.

Viename internetiniame forume skaičiau vienos merginos įrašą, kuriame ji pasakojo, jog ji sąmoningai neskaito knygų, kurias parašė vyrai. Čia tai jau tiesiog kvailumas be ribų. Net nenoriu komentuoti.

Bet ji taip pat paminėjo vieną gana įdomų dalyką – moterų rašytojų marginalizavimą mokyklinėse programose.

Net švediškuose vadovėliuose literatūrai, kurią rašo vyrai, skiriama daug daugiau dėmesio. O tada, kai bandoma nagrinėti maždaug tą patį kiekį tiek vyrų, tiek moterų rašytojų, pasirodo, moterims skiriamas daug labiau paviršutiniškas dėmesys. Na, kaip sakoma, “dėl varnelės”.

Gaila, jog neturiu lietuviškos mokyklinės programos sąrašo, tai sunku apie ją spręsti. Bet jei pažiūrėsim į lietuvių kalbos brandos egzamine pateikiamų interpretuoti tekstų autorių sąrašą, situacija yra tokia: 24 autoriai. 6 moterys ir 18 vyrų.

Nesakau, jog šiandien pat būtina įvesti skaitmeninę lygiavą šitame sąraše. (Nors jis tikrai nepablogėtų, jei jame, pavyzdžiui, atsirastų I.Simonaitytė, J.Degutytė arba Liūnė Sutema).

Tiesiog tas sąrašas atspindi buvusią ir esamą moterų rašytojų situaciją literatūroje. Noriu tikėti, kad mūsų anūkai ir anūkės mokysis pagal kitokį sąrašą.

K.Ž.G (feministė)

On Chesil Beach

Neslėpsiu, Giedrė daro man didelę įtaką 🙂 Na, bent jau knygų skaityme tai tikrai. Ypatingai tų autorių, kurių aš vis dar esu virgin. Taip pasakyčiau ir apie Ian McEwan. Sakyčiau, kad iki kokio užvakar vis dar buvau virgin, nes, nors ir skaičiau jo ‘Amsterdamą’, viską, ką apie jį atsimenu, tai, kad man visai nepatiko, dėl to kitos jo knygos, savaime suprantama, buvo tiesiog praignoruotos, o į Giedrės meilę McEwan’ui būdavo žiūrima šnairomis, iš padilbų (jei taip galima žiūrėti). Na, o bet tačiau, kadangi Giedrė daro didelę įtaką, tai knygyne užėjusi nupigintą Ian knygą, aš (ta pati, kuri prieš eidama į knygyną pasižadėjo TIK pažiūrėti) čiupau ploną knygiūkštę – nusprendžiau Ian’ui duoti dar vieną šansą. Giedreeee, jis manęs šį kartą tikrai nenuvylė.

Nors knygos tekstas vietomis mane ir paleisdavo, bet aprašytoji situacija, knygos veikėjai slankiojo paskui mane visą laiką, kol skaičiau knygą ir dar kelias dienas po to. O tai tikriausiai yra geros knygos požymis, ane? Labai gaila, kad Jotema ant knygos nugarėlės praktiškai atpasakojo visą knygą, uždavė knygos nuotaiką ir net pacitavo problemos sprendimą – vieną svarbiausių knygos vietų (!!!), tai beliko tik perskaityti ir pasitvirtinti, kas ant nugarėlės parašyta 😦 Tikrai nemanau, kad tiek reikia atskleisti pačio knygos veiksmo, todėl, jei sugalvosite knygą skaityti, būkite kantrūs ir neskaitykite knygos aprašymo. Tiek kiek reikia parašyti, rašau čia:

Chesil Beach

 ”Edvardas ir Floransa, jauni ir skaistūs, tą rytą susituokę, atvyksta medaus mėnesiui į viešbutį Dorseto pakrantėje. Per pietus savo numeryje abu stengiasi nugalėti kiekvienas savąsias baimes dėl jų laukiančios vestuvių nakties…”

Ian McEwan

Viskas vyksta 1962 m. Skaičiau ir galvojau, kaip man gaila tų jaunučių žmonių, kurie abu dar nebuvo subrendę gyventi  kartu, šeimoje. Jiems abiems šito nereikėjo, bet tuo metu santuoka buvo vienintelis nežiaurus priimtinas kelias pabėgti nuo tėvų ir pagaliau tapti laisvu, už save atsakingu žmogumi. Iš čia (tradicijos, įpročių, visuomenės normų) tikriausiai ir kyla visa pasakojimo tragedija. Lyg veikėjai būtų gimę per anksti, nesulaukę seksualinės revoliucijos, kuri būtų išsprendusi jei ne visas, tai  bent jau didžiasias jų problemas. Skaičiau ir žavėjausi, kaip meistriškai McEwan atskleidžia abiejų lyčių mintis, poreikį, baimes, kaip supranta moters jausmus, Floransos dilemą (norą būti laisvai nuo tėvų, profesines ambicijas ir netiesioginę, o gal ir tiesioginę to kainą).

Tokios beprotiškai norėčiau

Džiaugiausi šia knyga, nes po keleto tokių sakyčiau labai vidutiniškų knygų (su Grisham Kalėdom nors ir pradėjau, bet neprasidėjau), pagaliau gavau savo sielai ir galvai peno. Ačiū Giedrei ir McEwan. Giedre, kokia ten ‘sekanti’ McEwan knygą? 🙂

|užpustyta|

Sodininkystė

Kažkurią čia diena susizgribau, kad šiemet neperskaičiau nė vienos Ian McEwan knygos, tai norėjau pataisyti visą tą reikalą ir ėmiausi jo debiuto- The Cement Garden.

Manau, jog visiems iškart pasidarė aišku jau nuo pirmosios jo knygos, kad čia neeiinis rašytojas.

Knyga yra apie keturių brolių ir sesių makabrišką paslaptį, palaidotą po cementu.

Knyga trumputė, bet labai stipri, o McEwan kaip visada meistriškai žaidžia su kontrastais- juoda paslaptis ir vaikiškas naivumas, mirtis ir svajinga, tarsi per sapnus išgyvenama vasara. Daug kur rašoma, kad knyga primena W.Golding “Musių valdovą”, nes nagrinėja panašią temą- kai vaikai lieka vieni, kai nėra suaugusių, kurie palaikytų egzistuojančių taisyklių struktūrą, kas vyksta tada?

Ne “Feel good”, o “feel bad” knyga, bet rekomenduoju. Yra ir filmas sukurtas, bet jame akcentai sudėlioti kiek kitaip nei knygoje.

O po “Cementinio sodo” perėjau iškart prie “The Forgotten Garden”, autorė K.Morton. Šitoje knygoje, kaip ir “Cementiniame sode” siužetas sukasi aplink šeimos paslaptis. Tik Kate Morton tą paslaptį narplioja per tris kartas, tad knyga apima laiką tarp maždaug 1900 ir 2005ųjų (McEwano sode pasakojimas vyksta vieną vasarą)

Vieną kartą (taip taip, kaip pasakose… Nes pasakos vaidina didelį vaidmenį šitoje knygoje) Australijos uoste randama keturmetė mergaitė, ji laivu atvyko iš Anglijos, bet ji nesako nei savo vardo, nei kur ji gyvena. Vienintelis dalykas, kurį ji papasakoja yra tai, kad Autorė-Pasakų pasakotoja liepė jai slėptis ir nesakyti niekam savo vardo.  Po daug metų mergaitės anūkė perims užduotį išsiaiškinti šeimos paslaptis.

Knyga tikrai mane įtraukė, kaip K.Ž.L. rašė, knyga priskiriama juodųjų skylių kategorijai. O kaip kitaip, kai pasakojimas yra apie anglišką dvarą, paslėptą sodą, raudonplaukę pasakų rašytoją, labirintą, baltą lagaminą, pasakų knygą su išplėšytais puslapiais?

K.Morton moka sukurti mistišką ir sugestyvią aplinką, o kai į šitą lygtį dar įtraukiamos baisios pasakos ir Viktorijos periodo Londonas, tai tokiai angliofilei kaip man, gero skaitymo valandos garantuotos.

Bet bet… turiu paminėti ir knygos silpnąją vietą- tą 2005ųjų meilės istoriją. (Žiovauju). Na ta meilės istorija tai tikrai šiaip sau, tokia kone iš meilės romano. Galėjo autorė apsieiti ir be tos istorijos, juo labiau, kad knygos veikėjos moterys iš tos giminės visos tokios stiprios buvo, visos sugebėdavo sunkius dalykus nuveikti, o čia tas padėjėjas-meilės objektas tarsi susilpnina  Cassandros portretą.

Jei patinka knygos apie giminės paslaptis ar pasakojimai apie giminės kartas, tai “The Forgotten Garden” turėtų tikrai smagiai susiskaityti.

 

K.Ž.G

 

Baisios ir liūdnos knygos

Yra knygų, kurias aš bijau skaityti. Pirmiausia atkrenta visi siaubo romanai, pavyzdžíui S.King. Na, “nelaiko man nervai”, nors tu ką.  Tai pačiai kategorijai priklauso ir visokie kraupūs detektyvai, kur daug prievartos. Jei tokį vis dėlto skaitau (pavyzdžiui S.Larsson “Girl with a Dragon Tatoo”), tai po to bijau net kojas ant kilimo padėti. Man pradeda vaidentis, kad kažkas slampinėja aplink namus, žodžiu, prasideda tokia mažutėlė paranoja. Dėl jos kaltinu savo skaitymo stilių: dažniausiai labai įsitraukiu į knygą, įsijaučiu, labai aiškiai viską įsivaizduoju. Perskaičius kokią labai stipriai mane paveikusią knyga, porą dienų po to vaikštau it maišu trenkta.

Yra ir knygų, kurias žinau esant labai liūdnas, paliekančias labai stiprų įspūdį, tai ir jas bijau skaityti. Tokios knygoms jau nuo seno priklauso “Annes Frank dienoraštis” (apskritai negaliu skaityti apie holokaustą, labai baisu), W.Golding “Musių valdovas”. Pati naujausia knyga priklausanti šiai kategorijai yra Cormac McCarthy “Kelias” (yra išversta į lietuvių kalbą). Tai (anot skaičiusiųjų)labai niūrus, sukrečiantis ir slegiantis pasakojimas apie žemę po kažkokios neįvardinamos kataklizmos, kai dalis likusiųjų išgyvena užsiimdami kanibalizmu. Knygos centre- tėvas ir jo sūnus, bandantys išgyventi apokaliptiniame pasaulyje ir su savimi nešiojantys revolverį su paskutinėmis dviejomis kulkomis. Priešams arba sau.  Internete radau šitą ištrauką. Vien ją paskaičius šiurpuliukai pradeda bėgioti.

Cormac McCarthy "Kelias"

Cormac McCarthy "Kelias"

Berniukas atsisuko ir pažiūrėjo. Atrodė taip, lyg vertų.
–    Tik pasakyk man.
–    Mes niekada nevalgysime žmogaus, ar ne?
–    Ne. Žinoma, kad ne.
–    Net jei badausime.
–    Mes jau dabar badaujame.

–    Juk tu sakei, kad ne.
–    Sakiau, kad mes nemirštame. Aš nesakiau, kad mudu nebadaujame.
–    Bet mes to nedarysime.
–    Ne. Nedarysime.
–    Kad ir kas nutiktų.

–    Ne. Kad ir kas nutiktų.

–    Nes mes – geri žmonės.

–    Taip.
–    Ir mes nešame ugnį.
–    Ir mes nešame ugnį.
–    Gerai.“

Visai neseniai pagal šitą knygą buvo pastatytas filmas. Pažiūrėjau filmo anonsą ir dar labiau apsisprendžiau, kad knyga, deja deja, ne man ir ne mano nervams (skundžíuosi tais savo nervais lyg būčiau “Puikybės ir prietarų” veikėjos Lizzy isteriškoji mama)

Apskritai, tai bijau skaityti distopijas, tiek dėl jose aprašytos slegiančios aplinkos, tiek dėl žmonių elgesio, kai nebelieka jokių moralės normų, kai kiekvienas kovoja tik už save, kai civilizacinis ir kultūrinis sluoksnis pasirodo esąs nenusakomai plonas.

Kita knyga, kurios nedrįstu paimti yra K.Hosseini “The Kite Runner”. Tiek gero apie ją esu girdėjusi, bet baisu skaityti.

Antra vertus, esu perskaičiusi tikrai liūdnų knygų, ir tikrai nesigailiu. Atvirkščiai, džiaugiuosi, kad išdrįsau, nes kitaip taip ir būčiau neperskaičiusi I.McEwan “Atpirkimas”, K.Boye “Kallocaine”, S.Plath “Stiklo gaubtas” ir  R.Yates “Nerimo dienos”.

Dar šiek tiek bijau skaityti kadaise jau perskaitytas ir labai pamėgtas knygas.

O kas jei tos knygos šiandien pasirodys man visai nebe tokios nuostabios?

Ir (tradicinis) klausimas 😉 :

Kokias knygas bijote skaityti? Kokių vengiate?

Anne Frank dienoraštis

K.Hosseini "Bėgantis paskui aitvarą"

K.Ž.G

Knygų išpardavimas

Vasario mėnesį Švedijoj kiekvienais metais būna visuotinis knygų išpardavimas. Tai reiškia, jog kiekvienas knygynas gerokai sumažina kainas kai kurioms knygos.

Vasaros pabaigoje leidyklos nusprendžia, kurias knygas atidės išpardavimui, o vasario pabaigoje, iškart po atlyginimo dienos, prasideda beprotiškas knygų pirkimas. Išpardavimo metu surenkama nuo 6,5 iki 8,5% metinės apyvartos. Pavyzdžiui 2007 aisias buvo parduota knygų už 181 milijoną kronų. Kai kurie knygynai atsidaro vidurnaktį, tad pirmieji pirkėjai renkasi prie durų į ilgas eiles ir laukia, kada durys atsidarys. Pati esu tokioje eilėje stovėjusi, ir jausmas yra neapsakomas!

Išpardavimas 2009 viename mano mėgstamiausių knygynų

Keletą savaičių prieš išpardavimo pradžią į kiekvienus namus yra išsiunčiami knygų katalogai su gerokai sumažintomis kainomis. Ir nors pasižymiu norimas knygas, vistiek nuėjusi prisiperku kitų. Būtent per tokį išpardavimą esu įsigijusi tris Dostojevskio knygas už maždaug 12 litų, storą knygą apie gotikos meną, apie Švedijos istoriją, dar kažkurią I.Bergman knygą ir t.t. Su draugais nusprendėm, kad būtent per knygų išpardavimą pirktos knygos ilgiausiai užsiguli neskaitytos. Praėjusiais metais nusipirkau tikrai gerų knygų: I.McEwan “Šestadienis”, E.M.Forster “Kambarys su vaizdu” ir T.Mann “Budenbrokai”,  tai nesigailėjau. Pažiūrėsim, kaip taip bus šiemet.

Iki vasario 25-osios liko tik kelios dienos.

Плакали мои денежки 😉

K.Ž.G

Metinė ataskaita 2009

Sausis tinka praėjusiems metams susumuoti, tad čia- mano skaitymo ataskaita 2009

Metų knyga Joyce Carol Oates “Blonde”

Labiausiai nepatikusi knyga J.M. Coetzee “The Disgrace” ir S.Larsson “Men who hate women”

Metų storiausios J.C. Oates “Blonde” 862 puslapiai ir C.Sittenfeldt “American Wife” 570.

Metų atradimas J.C.Oates ir Ian McEwan

Skaičiau ir verkiau B.Schlink “Skaitovas”

Skaičiau ir juokiausi Helene Hanff “84 Charing Cross Road”

Skaitymo geografija (rašytojai): JAV – 11 knygų, Didž.Britanija ir Airija -10, Švedija – 8, Prancūzija-3, Rusija, Indija, Kolumbija- po 2, Vokietija, Pietų Afrika, Japonija, Ispanija, Lietuva, Čekija, Rumunija, Turkija- po 1.

Kaip ir tikėjausi, daugiausia vakarų literatūros, bet gal reikėtų skaityti daugiau lietuvių šiuolaikinės? Viena knyga per visus metus- ne kas.  Pačiai juokinga, kad visiems aiškinu, jog švedų literatūros skaitau labai mažai, o pasirodo, jog labai daug.

Pagaliau! (seniai planuotos skaityti, bet niekaip neprisiruošta) G.G.Marquez “Šimtas metų vienatvės” & V.Woolf  “Mrs.Dalloway”

Pradėta, bet nebaigta K.Hamsun “Badas”

Labiausiai išgąsdinusi knyga S.Clarke “Jonathan Strange & Mr Norrell” – nusipirkau pocket variantą, o grįžusi namo pamačiau, jog šriftas siaubingai mažas. Pabandžiau skaityti, bet turėjau atidėti į šalį.

Pinigų suma išleista knygoms nedrįstu net pradėti skaičiuoti.

Sunkiausiai atsiplėšti nuo S.Meyer “Twilight” serija.

Išvada: 2009 buvo puikūs metai skaitymo požiūriu.

// Žiurkelė G.