The Noise of Time / Laiko triukšmas

noise of time

Kas gai būti geriau už mažai ir tobulai? Aišku, tobulai visada norisi daug, bet dažniausiai taip nesigauna, kaip jau pastebėjome iš paskutiniu metu išleidžiamų plytinių knygų, kurių 150 puslapių galima išmest lauk.

The Noise of Time yra naujausias Julian Barnes kūrinys. Toks pat trumpas kaip ir The Sense of Ending, ir toks pat geras (su nekantrumu lauksiu gero vertimo ir mielai skaitysiu dar kartą). Plytų rašytojai galės nusigraužti sau nagus, kai Julian laimės dar vieną premiją su plona knyga.

Kas mane labiausiai nustebino ir sužavėjo – kaip žmogus, negyvenęs Sovietų Sąjungoje, taip gerai suvokia gyvenimo už geležinės uždangos slogumą, beprasmybę ir beviltiškumą. Kai net atimama teisė į savižudybę, nes sistemos užspaustas žmogus gerai suvokia, kaip nusižudydamas jis nebeteks balso apsiginti ir po mirties bus apjuodintas ir išvadintas liaudies priešu, kurio muzikos nevalia klausytis. Ach, taip, muzikos laiko triukšme ieško kompozitorius Dmitrijus Šostakovičius, apie jį ši knyga. Ir apie sovietinius siaubus. Apie pasirinkimą, kokiu žmogumi toje sistemoje būti ir kiek savęs parduoti ir atsisakyti. Apie siaubingą spaudimą. Kiek parduoti savo sielos? Ir kiek jos iš tavęs atima? Žaviai manipuliuodami ir spausdami. Apie nelaimę gyventi per ilgai, nes gali pamatyti ir išgyventi daugiau, nei norėtum.

Knyga, po kurios norisi klausytis muzikos.

 

Gyvenimo lygmenys

gyvenimo

Tokia bus mano rekomendacija, toks receptas: jei visi mylimieji apink tave, tai neskaitai šitos knygos. Pasidedi į lentyną. Tegul sau stovi, plona, daug vietos neužims. Kai prireiks (ne jei, o kai), būna tokie momentai, kai nieko nebegali daryti, tik spoksoti į kokią sieną, ir tai geriausiu atveju, pasiimk ją. Nes, ką žinau, gal tai bus vienintelis žmogus (Julian Barnes), kuris supranta, kaip jautiesi netekties valandą. Kai skaitysi pirmus du skyrius ir galvosi, kad jam (Julian Barnes) tikriausiai nučiuožė stogas iš to sielvarto, nieko tokio, skaityk toliau, gal aplinkiniams irgi atrodo, kiek čia galima bliauti ar spoksoti į sieną, skaityk trečią skyrių, nes, gali, būti, kad pasirodys, kad skaitai savo mintis.

Tai skausmo ir sielvarto knyga. O kartu ir paguodos. Nors anokia čia paguoda, kai žinai, kad tu nei pirmas, nei paskutinis.

Dar yra norinčių skaityti? Pakelkit ranką.

Julian Barnes su savo žmona Pat Kavanagh

Julian Barnes su savo žmona Pat Kavanagh

2012 – summa summarum

readingPer 2012 m. perskaičiau 43 knygas. Visai neblogai! Iš tikrųjų šiemet mane išgelbėjo audio knygos – jų perklausiau net 18. Lietuviškai skaitytų – 17. O kai per peržvelgiu sąrašą, vaizdas toks:

Metų nepralenkamoji – Michail Šiškin “Laiškų knyga”

Labai labai geros:

Gregory Davis Roberts “Shantaram”

John Green “The Fault in Our Stars”

Tea Obrecht “Tigro žmona”

Barbara Kingsolver “The Poisonwood Bible”

Stieg Larsson Millenium trilogija

Jennifer Egan “Smogikų gaujos apsilankymas”

Knyga iš kitos perspektyvos ir labai rekomenduojama – Marjana Strapi “Persepolis”

Tikriausiai linksmiausia – Adam Douglas “The Hitchhiker’s Guide to the Galaxy”

Nesusidraugavau ir nebaigiau – Julian Barnes “Flobero papūga”

Neverta sugaišto laiko – Audronė Urbonaitė “Cukruota žuvis”

Net neatsimenu, apie ką Undinė Radzevičiūtė “Frankburgas”

Kokia knyga yra tavo 2012 m. knyga?

Papūga

Toliau mokausi neskaityti… jaučiuosi ne kaip, nes šį kartą nebeskaitysiu knygos nuostabiai gražiu viršeliu – Julian Barnes “Flobero papūga”. Knygos, kuri labai labai patiko vonioje, knygos autoriaus, kurio The Sence of Ending man taip patiko. Perskaičiau jau trečdalį ir nežinau, kas man daros, bet aš niekaip nesusikaupiu ir nesusigyvenu su knyga, man kažkoks blūdas, aš nesuprantu, kas yra pasakotojas, nes skaitydama įsivaizduoju, kad pasakotojas Barnes, o paskui, kad kažkoks gydytojas, o visi ten žvėrys, guvernantės meilužės ir papūgos man iš viso susuko galvą ir nebenoriu skaityti, kad skaityčiau ir būčiau perskaičius, visai nesimėgaudama ir nublūdijus. Taip tat.

Aišku, man nelabai smagu, kad aš visiškai nedraugauju su taip išgirta knyga: „Tuose laiškuose ši knyga buvo vadinama gražiausiais vardais: sielos atgaiva, didžiausiu malonumu skaityti. Labai džiaugiuosi šios knygos pergale, nors man ji buvo netikėta, kaip kad anksčiau jos sėkmė buvo netikėta ir pačiam autoriui: jis ilgai nebuvo tikras, ar ši knyga bus suprasta“. Ir nesmagu, kad pakliuvau į tą nesusipratėlių skaitytojų ratą, bet mes tikriausiai ne vietoje ir ne laiku šį kartą su Julian susitikom. Ką darysi.

Einu prie savo knygų lentynos.

Knygų mugė 2012

Rytoj į knygų mugę jau nebenoriu. Užteks. Dvi dienos šurmulio į valias. Aprašinėti, kur buvau, ką mačiau, girdėjau ir regėjau, vajei, tikrai neturėsiu laiko. Šiais metais tikriausiai teks pasitenkinti nuotraukom, na, gal paskui ateis noras kažkokius gabaliukus papasakoti, tada jau taip, bet ne šiandien. Šiandien labiausiai norėtųsi imti vieną iš naujų knygų (o dieve, kurią???) ir visą naktį skaityti. Ir paskui visas naktis iš eilės, kad neliktų nė vienos neperskaitytos iki kitos mugės. Ir dar – pažadu bent mėnesį nepirkti nė vienos knygos. Neatsimenu, ar pernai man pavyko laikytis panašaus pažado? Jei pažadas buvo – nepirkti metus, tai garantuotai sugriešijau.

Pirmai daliai – ką parsitempiau per dvi dienas. Kai kurių partempiau ne po vieną…

2012 m. viltis (kad perskaitysiu). Lažinamės?

Mano 2011 m. skaitymai

Uhuuuuu! Su artėjančiais naujais! Knygų žiurkėms geriausia linkėti, kad kitais metais turėtumėt kuo daugiau laiko skaitymui! Iš visos širdies linkiu. Ir skaičiuoju, ką man pavyko nuveikti per praėjusius metus. Turint omeny, kad pradėjau dirbi, esu ištekėjus ir turiu vaikų :), tai, manau, rezultatas visai pakenčiamas 🙂 – perkskaityta 41 knyga (2010 m., kai buvau su visais tais pačiais statusais, išškyrus darbą, – 59).

Taigi, kas gi buvo gero? Didžiausia naujiena, gelbėjanti mano perskaitytų knygų skaičių yra audio knygos, kurių klausau važiuodama į darbą. Perskaičiau 5 tokas, o vieną siaubingai storą (35 cd) – Shantaram – įpusėjau. 17 knygų buvo anglų kalbą, likę – lietuvių. Lietuvių autorių perskaityta – oho, net 9 knygos!  9 knygos – negrožinės.

Žinai, kas įdomiausia, negaliu šiemet įvardint nė vienos knygos kaip metų knygos. Na, todėl tik išvardinu, kurios man labai papatiko (eiliškumas pagal tai, kurią skaičiau pirmiau, kurią vėliau):

Labai labai geros:

Kathryn Stochett The Help

Wieslaw Mysliwski Traktatas apie pupelių gliaudymą

Kristina Sabaliauskaitė Silva Rerum II

J.Orringer How to Breath Under Water

S.Bernotaitė Virgos džiaugsmai (dar neišleista)

M. Gladwell Outliers

Ken Follett World without End ir The Pillars of the Earth

Julian Barnes The Sense of Ending

Neperskaitytos – M.Corrigan Leave me alone, I’m reading ir R.Bolano Čilės noktiurnas, neverta jų čia net minėti.

Nuvylė – Mario Vergas Llosa Tutulė Chulija ir rašeiva.

Užtat labai džiaugiuosi, kad pirmos perskaitytos/perklausytos knygos, jau dabar žinau – bus gerso!

Beje, vakar gavau pirmą knygą kalėdų dovanų, Giedre, kas sakė, kad knygų žiurkei lengva padovanoti knygą nepasitarus??? 🙂 🙂 🙂 Bet vaikučiai labai dėkoja K. ir L. už dovanėlę!

The Sense of Ending

Kaip Giedrė numatė Nobelio laureatą, taip aš visai netyčia grybštelėjau už Bookerio laimėtojo – tiesiog būtent Julian Barnes audio knygą užsisakiau iš Bookerio shortlist. Nenusivyliau. Šis laimėjimas akmuo į rašytojų, rašančių nesibaigiančio ilgumo knygas, daržą – nežinau, kiek puslapių, sako apie 170, o man – viso labo 4 CD. Niekis, palyginus su 12 Ken Follet.

Iš tikro būtų buvę lengviau apie šitą knygą rašyti, jei ji dar nebuvo išrinktoji. Apsimeskim, kad taip ir nebuvo. Užkabino mane ta knyga, vakar pusvalandį sėdėjau garaže įvažiuojant ir išvažiuojant kaimynams, užsidegant ir užgestant šviesoms vaiduokliškai tūnojau mašinoj ir klausiau iki pabaigos. Tiesa, pabaiga hmm… neįsikirtau į tą pabaigą, klausiau kelis kartus, šiandien vėl, taip norėjosi turėti popierinį variantą, kurį galėčiau atsiversti, prisiminti kokią nors vietą. Gal ir nereikia jos suprasti, nes ji, kaip vienam review pavadinta “open”, bet ne taip open, kaip buna be pabaigos, truputi kitaip open. Todėl, jei kas skaitėt, prašau prisipažinti, nes noriu pasitikslint, o gal supratau tiek, kiek reikėjo suprasti.

Mes dažniausiai apie save prisimename, kas mums labiausiai patinka iš mūsų gyvenimo, kokie buvome šaunūs, gudrūs ir visokie kitokie teigiami herojai. Mes neprisimename, o gal tiesiog taip jau surėdytos mūsų smegenys, kokie būnamame bailūs, žiaurūs, užgaulūs. Mūsų istorija yra pasakojimas iš “aš” perspektyvos, ir kas pasakys, kiek tame pasakojime tiesos ir kokia buvo tikroji istorija. Ar tokia iš viso egistuoja? What we remember is not exactly what we have witnessed. Prisiminimų tema, ypač aktuali artėjant gyvenimo pabaigai, jaučiant tą pabaigą, bene pagrindinis knygos akcentas. Ir iš tikro gerai aprašyta, įsismelkia giliai.

Julian gal su savo lentynom?

Gal kiek erzinantis buvo Tony buvusios merginos paveikslas, kažkokia keistuolė, bet dabar pagalvojau, gal tik todėl, kad viskas pasakojama iš Tony perspektyvos, o kadangi jis pats jos visiškai nesuprato, tai ir merginos charakterio klausiančiajam nelemta suprasti, nes toks jau tas istorijos pasakotojas.

Viena nelabai kaip apie knygą atsiliepiantis review, referuoja visą įvykį į autoriaus gyvevnimą, kai Julian Barnes susipyko su draugu rašytoju Martin Amis, kad jis pasirinko kitą agentą, ne Barnes žmoną Pat, kuriai dedikuota ši knyga. Parašė tam draugui bjaurų laišką – taip pat kaip knygos herojus savo draugui, pradėjusiam susitikinėti su jo buvusia mergina, ta pačia keistąja Veronica. Nežinau, kiek tame tiesos ir autobiografijos ir kas žino.

Paskaitykit, buvo malonu vėl rankose laikyti (t.y. ausyse girdėti) gerą knygą.

Booker 2011

Kaip ir minėjau – knyga ‘įskaitoma”. Žiūriu būtent tai visur pabrėžiama:

Stella Rimington, a former British spy chief who chaired the panel of judges this year, told reporters:

“We thought that it was a book which, though short, was incredibly concentrated and crammed into this very short space a great deal of information you don’t get out of a first reading.

“It’s one of these books, a very readable book, if I may use that word, but readable not only once but twice and even three times.”

“We were not talking about only readability as some of you seem to have thought,” she told a press conference before a glitzy dinner and awards ceremony at London’s medieval Guildhall.

“We were talking about readability and quality. You can have more than one adjective when you are talking about books.”

Paskelbimo momentas:

http://www.bbc.co.uk/news/entertainment-arts-15361059

Julian Barnes – Booker 2011

Štai naujoji Booker Žvaigždė! Pasakysiu taip – labai labai džiaugiuosi, nes kaip tik dabar klausau šitos knygos! Ir  nors perklausiau dar nelabai daug – šita knyga mane iš tikro kabina. Nesakysiu op op, kol neperšokau, bet smagu vien dėl to, kad iki Julian Barnes pergalės Baltos lankos su juo supažindino Lietuvos skaitytojus, ir, aišku, dėl to, kad šis vardas man jau kažką reiškia, yra pažįstamas. Manau, kad šių metų Booker’is tikrai vykęs jau vien dėl to, kad įmanomas skaityti (nors čia aišku, ne kriterijus). Vienu žodžiu – Valio!

 Dame Stella Rimmington, who chaired the jury, said the book has “the markings of a classic of English Literature. It is exquisitely written, subtly plotted and reveals new depths with each readings”.

Daugiau čia.