Aš atsisuksiu atgal – į 2014 m.

citata

58 knygos (neblogai):

36 skaitytos lietuviškai

20 audio (angliškos)

2 skaitytos angliškai

13 lietuvių autorių

O pernai tegul būna išskirtiniai metai ir geriausia metų knyga skelbiu

Agnes de Lestrade knygą “Didysis žodžių fabrikas”,

nes kaip bežiūrėčiau į perskaitytas (šioji gi net neįtraukta į 58 tarpą, nes žiūrėjimo daugiau nei skaitymo), nė viena manęs taip giliai neužgriebė kaip šioji, taigi tebūnie jai ši karūna.

Labai labai geros, nedaug iki metų geriausios:

Ch. N. Adichie “Americanah”

Kate Atkinson “Gyvenimas po gyvenimo”

Metų autorė:

Chimamanda Ngozie Adichie – perskaičiau tris šios autorės knygas ir visos vertos dėmesio

Geros (labai rekomenduoju):

R.J.Palacio “Wonder” (lietuviškas leidimas vadinasi “Stebuklas”

Ian McEwan “The Children Act”

Jhumpa Lahiri “The Namesake”

John Boyne “Baisus dalykas, nutikęs Barnabiui Broketui”

Chimamanda Ngozie Adichie “Pusė geltonos saulės”

Kristina Sabaliauskaitė “Silva Rerum III”

Labai kitokia, prie kurios vis grįžtu ir apie ją nuolat galvoju:

Karl Ove Knausgaard “My Struggle 1. A Death in the Family”

Liko įpusėta ir nežinia, koks bus jos likimas:

Salman Rushdie “Šėtoniškos eilės”

Štai tokie metai. Kaip matot daugiau (užpernai perskaičiau mažiau), nebūtinai reiškia geriau. Galbūt šiais metais būsiu išrankesnė, tik dar nelabai įsivaizduoju, kam ir kaip. Su Naujais metais! Gerų knygų, daug laiko skaitymui ir eurų knygoms pirkti.

“Neteisk knygos pagal viršelį” negalioja!

The New York Times knygų skiltis skelbia geriausius 2014 m. viršelius. Kai kurie iš jų, pvz., “Never Love a Gambler” ir “Silence Once Begun” (greičiausiai tie, kurių mintį pavyksta iš karto pagauti) yra tiesiog nerealūs. Kad geras “All Our Names” tikrai sutinku, prisimenu, kaip oro uoste vis grįždavau prie šitos knygos pačiupinėti, galiausiai pavyko save įtikinti, kad ir taip krūva neperskaitytų namie, šita niekur nepabėgs, ypač su geru viršeliu. Vis dėlto, iš pateiktų viršelių man pačiausias “Never Love a Gambler”. Nors ir “Silence Once Begun” geras. Ir Lydia Davies “Can’t and Won’t”! O tau?

Galvoju, kokių šiemet buvo gerų lietuviškai išleistų knygų viršelių? Vieną tikrai žinau – “Baisus dalykas, nutikęs Barnabiui Broketui“. Siūlyk savo! Kas tau įstrigo? Tuo pačiu galima ir bjauriausią variantą pasiūlyt 🙂

best 1

best 2best 3best 4

The Absolutist

absolKaras yra šlykšti mėsmalė. Ypatingai tiems, kurie tai supranta. Iš filmų ir iš knygų žinome daugybę istorijų apie savanorius aštuoniolikamečius, kurie stačia galva puola rašytis savanoriais, septyniolikamečius, besiraunančius plaukus nuo galvos, kad vis dar yra nepilnamečiai ir negali kariauti. Žūsta fronte nuo pirmųjų kulkų, duok dieve, nespėję dorai išsigąsti… O kokia klaikuma suvokiančiam karo absurdiškumą? Kai žinai, kad esi eilinis statistas be nuomonės, nesvarbu, kurios kariaujančios pusės vyriausybės įkaitas, nebeturintis teisių nei į savo kūną, nei į savo sielą, nei į savo pažiūras (nenorėti kariauti).

John Boyne pasirinkau po nuostabios Barnabio Broketo istorijos. Norėjau pasižiūrėt, ką dar suaugusiems rašytojas yra parašęs. The Absolutist – tai pasakojimas apie pirmojo pasaulinio karo metų įvykius. Tristan Sadler po vieno tais laikais nepateisinamo įvykio mokykloje yra atstumiamas tiek savo šeimos, tiek bendruomenės, tad net būdamas nepilnametis ir galbūt neturėdamas didelio pasirinkimo, užsirašo į kariuomenę – iš karto išsiunčiamas į paruošiamuosius mokymus, o labai greitai ir į karą. Savaime suprantama, Tristanas yra labai vienišas, todėl gavęs šiek tiek dėmesio iš savo būrio draugo Will Bancroft, labai prie jo prisiriša, dėl to visą laiką skaudžiai reaguoja, jei iš draugo negauna pakankamai dėmesio ar yra ignoruojamas.

Iš kitos siužetinės paraleliai einančios linijos sužinome, kad Willas yra žuvęs, o Tristanas po karo laukia susitikimo su Willo seserimi, kad galėtų perduoti sesers broliui rašytus laiškus. Visas laukimas ir susitikimas yra apipintas intriga, nes skaitytojas žino, kad Willas pažįstamų tarpe ir bendruomenėje nelaikomas karo didvyriu, vis vadinamas coward – bailiu, tačiau skaitytojas nežino, kodėl. Iki pat knygos pabaigos. Karo lauke įvyko kažkas, ką geriausiai, pasirodo, žino Tristanas. Ir žinojimas yra Tristano tiesa, ar skaitytojas ją pateisins? Ar papasakos seseriai, kas iš tikro įvyko? Ar įmanoma tokius dalykus papasakoti?

Pats romanas gal truputį per daug sukoncentruotas į pabaigą – toks jausmas, kad iki vidurio labai lėtai tempiamas, toks “paslaptingumas” net pradeda kažkiek erzinti, nebesinori plūduriuoti spėliojimuose, norėtųsi mažesnės koncentracijos į paskutinius puslapius. Manau, bent Willo “cowardice” istorija galėjo būti atskleista tolygiau, nenukelta į pasakojimo pabaigą. Gal taip būtų buvę stipriau?

Visai neseniai LRT rodė trijų dalių vokiečių filmą “Unsere Mütter, unsere Väter” (beje, visos trys dalys su angliškais titrais yra youtube).

Po kiekvienos dalies vaikščiodavau kaip pritrenkta, visą dieną gyvendama filme ir negalėdama atsigauti – labai įtaigus ir geras filmas. Labai rekomenduoju.

Baisus dalykas, nutikęs Barnabiui Broketui

barnabis Vieną kartą visai normaliems, patiems normaliausiems žmonėms gimė berniukas, kuris turėjo šiokį tokį neatitikimą normoms – jo visiškai neveikė gravitacija, ir vos tik gimęs jis nusklendė link ligoninės lubų. Taip prasideda įdomi istorija apieBarnabį Broketą, o iš tikrųjų apie visus šios žemės gyventojus, kurie yra kažkokie kitokie, nei nežinia kieno nustatytas “normalumo” standartas. Barnebio ir jo likimo brolių, kuriuos sutiksite knygoje, gyvenimas dažniausiai prasideda vienodai – jie žūtbūt yra tempiami prie tėvų suprantamo “normalumo”, kol galiausiai arba išsižada savo išskirtinumo arba yra atstumiami ir paliekami likimo valiai.

Taigi ir Barnebiui nutikęs baisus dalykas, tai kuris? Ar tas, kad jis skraido, ar tas, kad jo tėvai, nesugebėję pažvelgti toliau savo kiemo tvoros, prakerpa aštuonmečio sūnelio kuprinės dugną tam, kad iš jos išbyrėtų visas vaiką prie žemės laikantis smėlio svoris, ir berniukas neva netyčia nuskristų nežinia kur?

Nuostabi John Boyne, “Berniuko dryžuota pižama” autoriaus, knyga. Skaitydama pagalvojau, kad jei man būtų apie dešimt metų, tai tikriausiai būtų viena mėgstamiausių mano knygų, nes joje gali rasti ir neįtikėtinų nuotykių ir labai jautrių temų. Nors ir ne dešimt, vis tiek knyga nuostabi, kaip ir viršelis bei iliustracijos.

john-boyne--644x362

 

GKM 5

Nerealusis Colm Toibin. Nekantrauju paskaityti jo knygas

Sutikome ir tokių damų

Mugėje buvo galima pasidaryti pečių ir kojų masažą – juk kalnus nupirktų knygų tampyti yra labai sunku…

John Boyne, knygos The Boy in the Striped Pijamas autorius. Labai labai simpatiškas

Rūta Šepetys