XX ir XY

Po to, kai parašiau savo metinę ataSkaitą, sumečiau, jog nesuskaičiavau, kiek 2010-aisias skaitytų knygų buvo parašiusios moterys ir kiek vyrai. Suskaičiavau: 36 knygos parašytos moterų, 34 – vyrų, o vieną knygą rašė ir vyras, ir moteris.

Pati nustebau, jog kažkokiu tai būdu sugebėjau išlaikyti tokį idealų santykį, nes juk tikrai sąmoningai nebandžiau siekti tokio pasiskirstymo.

Viename mano dėstomame kurse studentai turėjo perskaityti daug daug mokslinių straipsnių angliškai ir VISI be išimties automatiškai visus straipsnių autorius vadino “He”, nors straipsnių autorės taip pat buvo ir moterys. Tiesiog studentų galvose mokslininkas tradiciškai yra vyras. Žinoma, tokie šabloniniai tradiciniai įsitikinimai juk yra paremti ilgamete istorija ir vis dar egzistuojančia vyrų dominavimu mokslo srityse.

Bet kokia situacija yra su literatūra? Aš prisipažįstu, jog žodis “rašytojas” man daug labiau asocijuojasi su hemingvėjiško tipo pagyvenusiais vyrais nei su trijų vaikų mamomis.Truputuką gėda dėl tokios klišės galvoje.

Antra vertus, galima diskutuoti, ar yra svarbu, kad knygą parašė būtent moteris ar būtent vyras. Juk svarbiausia, kad knyga yra gera, ar ne? Bet bet… Kodėl tada egzistuoja žymiai daugiau moterų pasiėmusių vyriškus pseudonimus, nei vyrų pasivadinusių moteriškais?

Bronte sesrys

Per vieną TV laidą viena kritikė pasakojo, jog tradicija moterims imtis pseudonimus atsirado todėl, kad moterys norėjo apsaugoti save (moterims užssimti rašymu buvo negarbinga). Kita priežastis – jų knygos, ko gero, net nebūtų išleistos, o ir skaitytos jos būtų buvusios kitaip. Pavyzdžiui trys Bronte seserys pasirašinėjo Bell pavarde.

Bet ar egzistuoja koks nors vyriškas ir moteriškas rašymo būdas? Na, man tai taip neatrodo. Kiek gi bendro yra tarp J.S.Foer, M.Cartarescu ir I.McEwan?

Literatūrinės kalbos atžvilgiu bendrumo nėra daug vien todėl, kad anatomiškai tie vyrai panašūs. Ir atvirkščiai, juk J.Austen, G.Radvilavičiūtė ir S.Oksanen – visos turi XX chromosomas, bet tikrai panašiai nerašo.

Nors mokslininkai sako, jog galima atspėti, ar tam tikrą tekstą parašė vyras ar moteris. Nors, pavyzdžiui , pagal jų sukurtą algoritmą, ištraukas iš N.Krauss “Meilės istorija” ir J.C.Oates “Fall” parašė vyras.

Rašytoja Francine Prose yra parašiusi “There is no male or female language, only the truthful or fake, the precise or vague, the inspired or the pedestrian.” Ir man labiausiai ir yra priimtinas šitoks požiūris.

Tai gal daugeliu atveju skiriasi ne KAIP, bet APIE KĄ rašo rašytojai vyrai ir rašytojos moterys?

1931-ais V.Woolf rašė “I detest the masculine point of view. I am bored by his heroism, virtue, and honour. I think the best these men can do is not to talk about themselves anymore“.

Nepamenu dabar, kuriame interneto puslapyje skaičiau apie tai, jog kažkoks New York Times kritikas recenzuodamas John Hawkes knygą pasivadino save “a steak and potatoes man” (suprask, esu žiauriai vyriškas, hohoho, kietas kaip Chuck Norris), o rašytojui užkabino “quiche and salad” etiketę. Susinervinu baisiai, kai skaitau apie tokius ribotus žmones.

Ir dar nereikėtų pamiršti fakto, kad moterys rašytojos vis dar daugeliu atveju gauna mažiau dėmesio nei vyrai (Dėkui Dievui, kad yra keletas išimčių). Taip, moterys šiandien rašo daug, daug jų knygų yra išleidžiama, bet… daug mažiau moterų rašytojų knygų yra recenzuojama.

Be to, bibliotekų renkama statistika Švedijoj rodo, kad vyrai imdami knygas iš bibliotekų dažniausiai renkasi vyrų autorių knygas, o moterys neteikia pirmenybės savo lyčiai.

Ir dar… vyrams rašytojams esame nuolaidesni, jiems daugiau leidžiame. Švedijoj praėjusiais metais buvo dideli debatai apie “vyrą genijų”. Ta prasme, jog visuomenė susitaiko su kuriančių vyrų negeru elgesiu, nes jie… genijai. Režisieriai leidžia sau žnybti jaunoms aktorėms jų užpakalius, leidžia sau baisiausiai keiktis. Ir vyrai rašytojai gali sau daugiau leisti nei moterys.

Na, pavyzdžiui, J.Franzen gali sau leisti pasakyti, jog nenori, jog jo knygą skaitytų… moterys. G.G.Marquez gali susimušti su M.V.Llosa. Arba pusė Vilniaus žino, kuris rašytojas vyras keturpėsčias keliauja namo, ir nieko, nes juos saugo genijaus aureolė.

O jei tarkim taip atvirai elgtųsi kokia nors rašytoja moteris? Manau, kad ji būtų viešai nulinčiuota.

Gal todėl tiesiog privaloma  interviu su moterim raštoja “Moters” žurnale užbaigti klausimu “ar turite širdies draugą” (klausiama K.Sabaliauskaitės) ir “ar sutariate su širdies draugu” (klausimas užduodamas K.Alvtegen).

K.Sabaliauskaitės dar klausiama “ar tiesa, kad rengiatės vienam gražiausių ir svarbiausių moters gyvenimo įvykių – vaikelio gimimui”. (Pavartau akis).

Gali parašyti metų knygą, gali būti viena žinomiausių Skandinavijos rašytojų, bet apie buitį,”širdies draugą” ir vaikus tiesiog būtina paklausti, nes tu… moteris.

Viename internetiniame forume skaičiau vienos merginos įrašą, kuriame ji pasakojo, jog ji sąmoningai neskaito knygų, kurias parašė vyrai. Čia tai jau tiesiog kvailumas be ribų. Net nenoriu komentuoti.

Bet ji taip pat paminėjo vieną gana įdomų dalyką – moterų rašytojų marginalizavimą mokyklinėse programose.

Net švediškuose vadovėliuose literatūrai, kurią rašo vyrai, skiriama daug daugiau dėmesio. O tada, kai bandoma nagrinėti maždaug tą patį kiekį tiek vyrų, tiek moterų rašytojų, pasirodo, moterims skiriamas daug labiau paviršutiniškas dėmesys. Na, kaip sakoma, “dėl varnelės”.

Gaila, jog neturiu lietuviškos mokyklinės programos sąrašo, tai sunku apie ją spręsti. Bet jei pažiūrėsim į lietuvių kalbos brandos egzamine pateikiamų interpretuoti tekstų autorių sąrašą, situacija yra tokia: 24 autoriai. 6 moterys ir 18 vyrų.

Nesakau, jog šiandien pat būtina įvesti skaitmeninę lygiavą šitame sąraše. (Nors jis tikrai nepablogėtų, jei jame, pavyzdžiui, atsirastų I.Simonaitytė, J.Degutytė arba Liūnė Sutema).

Tiesiog tas sąrašas atspindi buvusią ir esamą moterų rašytojų situaciją literatūroje. Noriu tikėti, kad mūsų anūkai ir anūkės mokysis pagal kitokį sąrašą.

K.Ž.G (feministė)

Giminės istorija

Paskutinėmis dienomis vos paskaitau, nes didelę dalį laisvo laiko praleidžiu duomenų bazėse ieškodama giminaičių, seniai seniai išvykusių į Ameriką.

Ir radau!

Jausmas neapsakomas, kai gyventojų surašymo sąrašuose randi savo giminaičio pavardę, jo žmonos vardą, jų vaikus, mirties datas ir vietas.

Tas, kuris nepatenkintas burba, jog internetas ir kompiuteris trukdo žmonėms bendrauti turėtų patylėti. Mano šeimos istorija keliais mygtukų paspaudimais ateina pas mane, į mano namus, mano kambarį. Ir visi tie pro-giminačiai tarsi atsisėda į manąją sofą ir pasakoja man iš kur aš esu. Ir kodėl esu čia, o ne kitur.

Daugelis mano mėgstamiausių knygų yra būtent šeimos istorijos. Pati pačiausia man G.G.Marquez “Šimtas metų vienatvės”.

K.Ž.G

Įklimpau…

Skaitau J.C.Oates “My Sister, My Love” ir negaliu nieko kito veikti, negaliu nei tvarkytis, nei į šitą tinklaraštį rašyti, tiesiog turiu skaityti. Žinau, kuo viskas baigsis, bet vistiek J.C.Oates rašo TOKIĄ prozą, kad net 650 puslapių knygos neprailgsta.

Bet knygos tema tokia sunki, jog atrodo lyg skaitau “prieš srovę”.

Joyce Carol Oates

K.Ž.G

Iš Göteborgo 1 arba Literatūrinės kojos

Pusė maratono Göteborgo gatvėmis

Savaitgalį praleidau Göteborge. Šiemet pati nebėgau pusės maratono Göteborgsvarvet, bet buvo bėgančių šeimos narių, tai šeštadienį praleidau stovėdama prie bėgimo trasos, šaukdama Hejja hejja, mosuodama vėliavėle.

Ir nors maniau, kad pavyks paskaityti važiuojant pirmyn ir atgal, tie mano planai buvo gerokai sujaukti, nes kai kurie šeimos nariai (pirštais nerodysiu) buvo labai nenusiteikę sėdėti 4 valandas mašinoje, tad man teko linksmintojos dalia: ir muilo burbulus pučiau, ir Teletabius rodžiau ir teatrą galinėje sėdynėje vaidinau.

Žodžiu, perkskaičiau gal kokius 2 lapus. Maksimum.

Na, atrodytų, kuo čia tas 21 kilometro bėgimas yra susijęs su knygomis. Bet su knygomis viskas yra susiję :-), netgi bėgimas.

Ar žinojot, kad Haruki Murakami yra bėgikas? Jis per savaitę nubėga 60 kilometrų. Bėgioti jis pradėjo būdamas 33, Bostono maratoną jis bėgo 6 kartus, New York -3, o 1996 metais jis nubėgo 100 kilometrų ultramaratoną. Jis teigia, jog jam bėgioti yra būtina, kad jis gebėtų sėdėti ir rašyti knygas. H.Murakami yra parašęs knygą “What I Talk About When I Talk About Running”, kurioje jis pasakoja, kaip jis ruošiasi maratono bėgimui ir lygina bėgimą su knygos rašymu.

H.Murakami

Kai kartais bėgiojant pradeda skaudėti raumenis, kojas, kelius ir pan. visad prisimenu H.Murakami pasakytus žodžius: “Pain is inevitable, suffering is optional” (Skausmas yra neišvengiamas, kentėjimas yra pasirinktinas).

Kai kalba užeina apie bėgančius rašytojus dažniausiai šalia H.Murakami paminima J.Carol Oates.  H.Murakami pabrėžia, jog bėgiodamas jis apie rašymą negalvoja, tačiau skirtingai nuo jo, J. Carol Oates bėgiodama savo galvoje sudėlioja charakterius, įvykius, kalbą:

“The structural problems I set for myself in writing, in a long, snarled, frustrating and sometimes despairing morning of work, for instance, I can usually unsnarl by running in the afternoon.”

Interviu apie bėgimą su H.Murakami galite perskaityti čia

Interviu su Joyce Carol Oates rasite čia

K.Ž.G

Mano darbo ypatumai romanuose

Šiandien pabaigiau skaityti visai neseniai mano atrastos švedų rašytojos Eva Adolfsson knygą “Mažutė istorija”. Doktorantė rašo savo disertaciją, vyksta į konferenciją, susipažįsta su kitu mokslininku ir įsitraukia į mažutį romaną, kuris turėjo baigtis oro uoste, jiems abiems išskrendant skirtingomis kryptimis. Tik ta mažutė detalė, apie kurią ji nepagalvoja, yra ta, jog mažų ir nereikšmingų meilės istorijų nebūna.

Eva Adolfsson, kiek žinau, nėra išversta, į lietuvių kalbą, tai per daug čia apie tai nerašysiu. Pasakysiu tik tiek, kad nepaprastai džiaugiausi, kai perskaičiau jos vieną ankstesnių knygų. Tikrai džiūgavau, nes radau rašytoją, kuri literatūros geografijoje yra  kažkur tarp Vandos  Juknaitės (“Stiklo šalis” man yra vienas gražiausių šiuolaikinės lietuvių prozos kūrinių) ir Agnetos Pleijel (“Žiema Stokholme” – myliu myliu myliu). O praėjusią savaitę buvo pranešta, jog ji po ilgos ligos mirė. Tai iš liūdesio paėmiau “Mažutę istoriją” ir perskaičiau dabar, nors buvau planavusi tą daryti vėliau.

Z.Smith knygos veiksmas vyksta universitete

Skaičiau apie tą mokslininkę ir jos mažutį romaną su kitu mokslininku, ir prisiminiau, jog praėjusiais metais taip sutapo, jog skaičiau net keletą knygų, kurių veikėjai- universiteto dėstytojai (dažniausiai, žinoma, žavūs literatūros profesoriai), nulydimi ilgesingų studenčių žvilgsnių ir dėvintys velvetines kelnes arba švarką (kaip kokia akademinė uniforma) permiega būtent su kokia priklydusia bohemiška studente ir visai nemato tame nei problemos nei savos kaltės.(Pavyzdžiui,  J.C.Oates “Beasts”, J.M.Coetzee “Disgrace”).

Žinoma, visai nenorėčiau, jog knygose nebūtų jokių moralinių dilemų, o visi veikėjai- nors ant žaizdos dėk, bet, prisipažįstu, kad būtent akademinės aplinkos aprašymams esu ypač priekabi, nes tai man gerai pažįstama aplinka.

Tai ir erzinuosi, kai rašoma, jog studentai dieną naktį mokosi (tikrai ne maniškiai, nes ką tik baigiau taisyti jų egzaminus, rezultatai prasti), jog universitetuose nuolat vyksta nepaprastai intelektualūs pokalbiai (tik ne manajame fakultete. Per pietus  šiandien buvo kalbėta apie pelargonijų persodinimą, princesės Madeleine nutrauktas sužadėtuves ir agurkus ant sumuštinių).

Vien pavadinimas daug ką pasako...

Profesoriai knygose ir filmuose būna labai charizmatiški ir gana išvaizdūs (nepažįstu tokio nė vieno) ir ,kaip jau minėjau, dėvintys velvetinius rūbus (štai čia pagaliau tikra tikra teisybė. Dar reikėtų nepamiršti dėmėto kaklaraiščio).

Įtariu, kad gydytojus erzina jų darbo aprašymas, mokytojai juokiasi iš to, kaip vaizduojamas darbas mokyklose, inžinieriai ironiškai šypsosi, kai apie savo darbo specifiką perskaito romane.

Tad, prašom papasakokit, kokius jūsų darbo aprašymus ir kokiose knygose jūs radot. Ar teisybė knygose parašyta?

K.Ž.G

Reader

Vakar vakare iš Airijos su dideliu čimodanu (nu, čimodan, pagodi!), kurį abi sukibusios tempėm į trečią aukštą, atvažiavo mano pati vyriausia pusseserė. Kad būtumėt žinoję kaip aš susinepatoginau, kai ji ištraukė mano taip lauktą knygų krovinį – jis apėmė tikrai keletą tūkstančių puslapių! Taigis, atkeliavo šešios knygos, kurias aš iš antrų rankų pirkau Amazonėj. Pvz., Zadie Smith White teeth ir David Baldacci Absolute power, kurią man rekomendavo Marta, man kainavo lygiai po 0,01 pensą plius siutimo išlaidos iki Airijos (nors dažnai rašo, kad International deliveries available, Lietuva į tą International dažnai nepapuola :(, taigi keliauja į Airiją). Knygos beveik kaip naujos, kaip asmeniniam naudojimui tai super! Abi apytiksliai kainavo 30 Lt, visai neblogai :). J.C.Oates Blonde  kainavo 4,64 svaro, po “už dyką” nebuvo, tai ėmiau, kas buvo pigiausia ir geros būklės. Na, ir knygutė tokia gerulė, gi viena iš storiausių, kurias KŽG skaitė 2009 m.

Tai va. O šito didelio marmalo būtų nebuvę, jei aš, pvz., turėčiau tokį gražų ekranėlį, kaip turi mano pusseserė. Ekranėlis vadinasi Sony Reader. Apsvaigau iš balto noro jį įsigyti NOW! Na, bet pakvėpavau giliai ir nusprendžiau, kad reikia išsinagrinėti, kas-kur-kada, pasitarti su KŽG, ir tik tada jau pirkti (o gal panorėsiu ir praeis?). Dar pakvėpuosiu giliai. Labai jau mane sužavėjo, kad ta didelė krūva knygų gali sutilpti į tą mažą daiktą, kurį tada jau tikrai gali visur tampytis su savim ir (galbūt) greičiau tirptų ta eilė, kurioj stovi mano knygos.

Na, o brangusis man ką tik pasakė, kad nenustebs, jei ras mane vieną dieną namuose užverstą knygomis (gyvą/vos gyvą/negyvą). Taip neatsitiktų su tokia elegantiška plastmasine knygute 🙂 🙂 🙂 (gaila, gimtadienis tik kitais metais 😦 ). Iš tikrųjų tai tas iš Airijos atvažiavusias knygas jau nebežinau, kur reikės įgrūsti…

|susimaišiusi knyginiuose jausmuose|

I just hate to be a thing. //Marilyn Monroe

Senuose filmuose ir nuotraukose ji atrodo tokia linksma ir valiūkiška, džiausminga, flirtuojanti, savimi pasitikinti, žavi. Visi žino tą XX amžiaus populiariosios ikonišką sceną iš filmo “The Seven Year Itch”, kai Marilyn balta suknelė pakyla į viršų nuo oro, ateinančio iš metropoliteno požemio.

J.C.Oates rašo ir apie šią sceną knygoje “Blonde”, tačiau tekstas aprašantis tą sceną Marilyn akimis yra visiškai priešingas žaismingai filmo atmosferai. Mane ši knyga apžavėjo,nes  niekada nemaniau, kad galima TAIP nuodugniai aprašyti žmogaus vidinius išgyvenimus. Kaip ir “American Wife“, “Blonde” remiasi tam tikrais biografiniais faktais, tačiau nėra biografija, greičiau J.C.Oates suteikia Marilyn unikalų pasakotojos balsą, kuris visiems žinomą blizgančių žurnalų viršelių sekso simbolį paverčia gyvu tikru žmogumi.

“Blonde” visų pirma yra knyga apie tapatybės kūrimą ir dekonstravimą. Apie troškimą būti mylima. Apie netikrą ižymybių imidžą. Apie tai, ko mes tikimės iš žymių žmonių ir apie vienatvę ir liūdesį, kai mūsų supratimas apie žvaigždę kaktomuša susiduria su jos pačios savęs suvokimu.  Aš negaliu prisiminti nė vienos knygos, kuri būtų atskleidusi pagrindinio veikėjo vidinį gyvenimą šitaip nuosekliai,detaliai ir tikėtinai. Knygoje Norma Jean/Marilyn tikrai nėra “plokščia”, dviejų dimensijų it popierinė lėlė, asmenybė. Ji-žymiai daugiau nei ta linksma komedijų aktorė, besišypsanti blondinė, dėvinti blizgias sukneles su giliomis dekoltė,  tad skaityti apie neatitikimą tarp to, kas ji tikrai buvo, ir to, kas žmonės ją manė esant, yra sunku.   J.C.Oates meistriškai aprašo Norma Jean trapumą, ir skaitytojas dėl to visiškai praranda bet kokį norą, bet kokią galimybę teisti Norma Jean /Marilyn poelgius ir pasirinkimus.

Knyga kritikuoja (ne tiesiogiai, o per Marilyn kilimą ir krytį) maniją sekti įžymybių gyvenimus, amerikietiškąją visuomenę, McCarthy eros paranoją ir baimę, prievartos besiimančius vyrus, kurie išnaudoja Marilyn kiekviena pasitaikančia proga.

Nuostabus, puikiai parašytas romanas. Paieškojusi internete niekur neradau, kad būtų išverstas i lietuvių kalbą, o tai, mano, knygų žiurkės nuomone, yra skandalas. Juo labiau, kad J.C.Oates kūrybos iš vis mažai išleista Lietvoje, nors ji nuolat figuruoja pretendentų sąraše Nobelio literatūros premijai gauti (nors žmonės juokauja, jog negaus, nes per daug skaitoma ir per daug produktyvi rašytoja- kasmet išleidžia po knygą).

//G.

Metinė ataskaita 2009

Sausis tinka praėjusiems metams susumuoti, tad čia- mano skaitymo ataskaita 2009

Metų knyga Joyce Carol Oates “Blonde”

Labiausiai nepatikusi knyga J.M. Coetzee “The Disgrace” ir S.Larsson “Men who hate women”

Metų storiausios J.C. Oates “Blonde” 862 puslapiai ir C.Sittenfeldt “American Wife” 570.

Metų atradimas J.C.Oates ir Ian McEwan

Skaičiau ir verkiau B.Schlink “Skaitovas”

Skaičiau ir juokiausi Helene Hanff “84 Charing Cross Road”

Skaitymo geografija (rašytojai): JAV – 11 knygų, Didž.Britanija ir Airija -10, Švedija – 8, Prancūzija-3, Rusija, Indija, Kolumbija- po 2, Vokietija, Pietų Afrika, Japonija, Ispanija, Lietuva, Čekija, Rumunija, Turkija- po 1.

Kaip ir tikėjausi, daugiausia vakarų literatūros, bet gal reikėtų skaityti daugiau lietuvių šiuolaikinės? Viena knyga per visus metus- ne kas.  Pačiai juokinga, kad visiems aiškinu, jog švedų literatūros skaitau labai mažai, o pasirodo, jog labai daug.

Pagaliau! (seniai planuotos skaityti, bet niekaip neprisiruošta) G.G.Marquez “Šimtas metų vienatvės” & V.Woolf  “Mrs.Dalloway”

Pradėta, bet nebaigta K.Hamsun “Badas”

Labiausiai išgąsdinusi knyga S.Clarke “Jonathan Strange & Mr Norrell” – nusipirkau pocket variantą, o grįžusi namo pamačiau, jog šriftas siaubingai mažas. Pabandžiau skaityti, bet turėjau atidėti į šalį.

Pinigų suma išleista knygoms nedrįstu net pradėti skaičiuoti.

Sunkiausiai atsiplėšti nuo S.Meyer “Twilight” serija.

Išvada: 2009 buvo puikūs metai skaitymo požiūriu.

// Žiurkelė G.