Mergaitė su degtukais

fireMergaitė su degtukais jau pažaidė. Antroji knyga perklausyta, ir, kaip minėjo komentatoriai, tračiąją reikia klausyti iš karto, taip ir darau. Dabar jau visos trys susiliejo į vieną, reikia gerai pagalvoti, kuri kur prasidėjo ir kur baigėsi. Šiaip knygos ritmas lėtėja man po truputį, dabar kur klausau, iš viso SAPO diedai susėdę diskutuoja ir kartoja, ką mes visi jau seniai žinom, ir darosi po truputį nuobodoka. Blogai. Man norisi daugiau įtampos, o įtampa yra ten, kur Salander ir dar kur Blomkvist. Aišku, klausau kiekvieną galimą minutę ir suklausysiu iki galo, tikiuosi, kad nesugadins pirmosios knygos įspūdžio.

O dabar truputį apie pavadinimus. Įsivaizduoju, kaip autoriams sunku sugalvoti knygos pavadinimą. Juk būna dažnai “darbinis” pavadinimas, o tik paskui tikrasis, gal iš viso pasiūlytas kokio agento ar redaktoriaus, pirmųjų knygos eskizų skaitytojų? Įdomu, gal kas nors net kokią knygų pavadinimų istoriją-teoriją yra parašęs?

Mane visada žavi geras knygos pavadinimas, toks, kai tikrai vainikuoja knygą, kai skaitai ir jauti, kaip pavadinimas išsiskleidžia ir atsiskleidžia su visa savo reikšme, kad net suvirpa viduj. Na, pavyzdžiui, S.Maugham “Mėnulis ir skatikas” arba A.Baricco “Jūra vandenynas”, arba G.Radvilavičiūtės “Šiąnakt aš miegosiu prie sienos”, arba M.Miller “The Song of Achilles”, arba J.Eugenides “Middlesex”. Ir dar traukiu į sąrašą Millenium trilogijos pavadinimus, geruliai tokie. Kaip į akį.

fire2

******

P.S. Ieškau, dabar kokį “tagą” priskirti postui ir galvoju, koks arčiausias lietuviškas žodis būtų angliškam “Fiction”, na, nes naudoti “grožinė literatūra” nekyla rankos ir nesitarškina klavišai, anoks čia grožis tas Millenium pasaulis.

Advertisements

The Marriage Plot

Labai džiaugiausi, kai sužinojau, kad J.Eugenides parašė naują knygą, ir stebėjausi www.goodreads.com pamačiusi, kad knyga vertinama ganėtinai vidutiniškai (3.42). Galvojau, kad nepasiduosiu šitam vertinimui ir pulsiu skaityti ir mėgti, tačiau, kai maždaug trečiame knygos trečdalyje buvau užklausta, apie ką knyga, kurią dabar klausau, hmm, negalėjau iš karto atsakyti, kaip kad ir dabar negaliu. Nors tai gal ir nėra joks knygos rodiklis, nes, pavyzdžiui, pasakyti, apie ką yra ‘Laiškų knyga” irgi nėra taip paprasta.

Bet, kaip sakau, buvau 3/3 knygos, o vis dar nelabai supratau, kurlink knyga eina ir kas turėtų būti vadinamoji knygos kulminacija (Tikriausiai galvodama apie knygos kulminaciją turėjau galvoti apie tai, už kurio Madeleine ištekės? Hmm), net galvojau, kad šioj knygoj tikriausiai iš viso jos nebus, nereikia nei laukti. Tada pasiėmiau diskų dėžutę ir dar kartą perskaičiau “apie ką knygą”, tikėdamasi rasti kažkokią užuominą, pagal kurią toliau bandyčiau vynioti siūlų kamuolį – gal kažko nepagaunu?

1980-ieji. Amerikos koledžas. Mergina – Madeleine – nei labai graži, nei labai populiari. Pažistamas jausmas, kai susirenka fuksai, uostinėjasi, žiūrinėjasi, pritampa-nepritampa ir t.t. Tai va, ji studijuoja anglų kalbą, kurią US studijuoja tie, kurie realiai nesupranta “kuo nori būti užaugę”.

Some people majored in English to prepare for law school. Others became journalists. The smartest guy in the honors program, Adam Vogel, a child of academics, was planning on getting a Ph.D. and becoming an academic himself. That left a large contingent of people majoring in English by default. Because they weren’t left-brained enough for science, because history was too dry, philosophy too difficult, geology too petroleum-oriented, and math too mathematical – because they weren’t musical, artistic, financially motivated, or really all that smart, these people were pursuing university degrees doing something no different from what they’d done in first grade: reading stories. English was what people who didn’t know what to major in majored in.”

Tada dar yra Mitchell, kuris myli Madeleine ir yra įsitikinęs, kad šioji turi būti jo žmona, bet trumpai tariant, pats yra toks truputį ‘kaimietis’, kad merginai jis reikalingas tik tada, kai nėr kas veikti arba nėr su kuo pasibučiuoti. Nu, čia taip labai jau tiesmukiškai, aišku. Mitchell knygoje spėja pakeliauti po Europą ir Indiją, ieško religijos, bet kam visa tai aprašinėjama nelabai aišku. Ir dar yra Leonard, prie kurio mergos kaip prie medaus – o jis staiga prie Madeleine. Bet kad nebūtų liūdna, šis gražus populiarus ir labai protingas vaikinas dar serga maniakine depresija ir karts nuo karto papuola į ligoninę, turi nuolatos gerti vaistus ir panašiai. Ta maniakinė depresija gan išsamiai aprašoma ir, aišku, gerokai paįtakoja M ir L gyvenimą.

Visa istorija pasakojama trijų veikėjų ir tie paskojimai taip sakyčiau labai įdomiai sudėlioti: vienas papasakoja iš savo pusės, staiga po gero gabalo klausymo, kitas veikėjas užsimena apie tą patį įvykį iš savo pusės ir taip autorius sudėlioja visą paveikslą. Būtent paveikslas kol kas man atrodo geriausias knygos apibūdinimas. Knyga yra trijų to laikmečio žmonių paveikslas.

Klausyti buvo visai įdomu ir tik vienoj vietoj nuobodoka, bet tuo pačiu galvojau, ar perkaityčiau iki galo, jei skaityčiau popieriuje? Keista knyga. Vietomis tikrai įdomiai nuklystama į visokius knygų/depresijų/genetikos aprašinėjimus, bet klausai ir galvoji, o kam šitas nukrypimas? Parodyti, kokį tyrimą padarei rašydamas knygą? Middlebook.

Pati pabaiga man patiko. Nors realiai knygoje yra dvi pabaigos. Gal pirmosios būtų užtekę? Taip įdomiai, po 12 diskų jau galvojau, kad tikrai pabaiga, nes kaip tik baigėsi diskas. Tik nustebau, kas kaip paprastai niekas nesako: “this was the end of the book, for other books please refer to bla bla”, tada nusprendžiau pasitikrinti ir radau dar vieną CD, kur jau buvo tikroji pabaiga. Kurioziška, ar ne?

Tikrai sutikčiau su šituo vienos goodreaderės įvertinimu:

The Marriage Plot is pretentious. And also pompous, elitist, privileged and self-important.

Giminės istorija

Paskutinėmis dienomis vos paskaitau, nes didelę dalį laisvo laiko praleidžiu duomenų bazėse ieškodama giminaičių, seniai seniai išvykusių į Ameriką.

Ir radau!

Jausmas neapsakomas, kai gyventojų surašymo sąrašuose randi savo giminaičio pavardę, jo žmonos vardą, jų vaikus, mirties datas ir vietas.

Tas, kuris nepatenkintas burba, jog internetas ir kompiuteris trukdo žmonėms bendrauti turėtų patylėti. Mano šeimos istorija keliais mygtukų paspaudimais ateina pas mane, į mano namus, mano kambarį. Ir visi tie pro-giminačiai tarsi atsisėda į manąją sofą ir pasakoja man iš kur aš esu. Ir kodėl esu čia, o ne kitur.

Daugelis mano mėgstamiausių knygų yra būtent šeimos istorijos. Pati pačiausia man G.G.Marquez “Šimtas metų vienatvės”.

K.Ž.G

Didelis storas graikiškas romanas

Atsimenat mokyklines ekskursijas barškančiu autobusu, kai iš kuprinių traukdavom į sviestinį popierių (kuris nuo riebalų pasidarydavo permatomas) įvyniotus sumuštininus? Pamenat, kaip autobusui sustojus kas nors būtinai džiugu baldu šūktelėdavo: “Berniukai į kairę, mergaitės į dešinę”?

O ką daryti, kai tu esi ir berniukas ir mergaitė?

Kas tu, jei tavo seneliai ne tik trečios eiles giminaičiai, bet dar ir brolis ir sesuo?

Ką tu įsimylėsi, jei esi auklėta kaip mergaitė, nors biologiškai esi vyras?

Kas, jei tu esi Hermio ir Afroditės vaikas?

J.Eugenides knyga “Middlesex” yra apie tai, bet ir apie daug daugiau nei tai. “Middlesex” tai epiškas pasakojimas apie genų kelionę per keletą giminės kartų,marga šeimos kronika (primananti ir S.Rushdie ir Z.Zatelli “Grįžtantys su vilkų šviesa”, ir G.G.Marquez “Šimtas metų vienatės”), apipinta daugybe sodrių detalių, su šiek tiek komišku atspalviu.

Knyga apie virsmą.

Apie Calliopes virsmą iš moters į vyrą, apie jos virsmą iš vaiko į suaugusį.

Apie giminės gyvenimo pasikeitimą emigracijoje. Apie tai, kaip graikiškasis paveldas tirpsta, lydosi Amerikoje.

Apie tai, kaip Calliopės tėtis nepažadėjo perdažyti bažnyčios, apie tai, kaip jos mama neištekėjo už kunigo, kuris mosuodamas jos rankinuku demonstruodavo, kaip reikia reikia mojuoti smilkalais per apeigas.

Apie emigrantų pastangas sukurti geresnį gyvenimą savo vaikams, apie turkų invaziją, apie alyvmedžius ir baklavą, apie graikiškus mitus ir vakarietišką gyvenimą, apie paaugliškas ir suaugusiškas savo identiteto paieškas.

J.Eugenides už “Middlesex” 2002aisiais gavo Pulitzerio premiją, tad ne vien aš ir ne vien žiurkė L esame pakerėtos.

Knyga yra išleista ir lietuviškai, bet aš skaičiau švedišką labai išgirtą vertimą, tad nelabai drįstu ką sakyti. Nors, antra vertus, ją vertė Jonas Čeponis, tai aš, ko gero, pasitikėčiau vertimu.

Rekomenduoju iš visos širdies.

K.Ž.G

Mano knygų šimtas (31): ne tas genas

Jeffrey Eugenides šitą knygą rašė dešimt metų. Galėtų visi rašytojai rašyt knygas dešimt metų, gal tada jų būtų mažiau, bet visos būtų vertos perskaityti. Dar neskaitėt šitos knygos? Būtinai perskaitykite!

Knygoje apie gamtos klaidą, genų klaidą. Ilgas ir įtraukiantis pasakojimas prasidedantis Europoje ir keliaujantis per vandenyną į Ameriką. Toks pasakojimas, kur man labai patinka, kur sužinai, kaip didžioji istorija paliečia mažų žmonių gyvenimus (kaip ir pas Isabel Allende), bet tai nėra svarbiausia knygos linija. Daug svarbiau šioje knygoje suprasti žmogų, ieškantį savo tapatybės, sielos ir kūno vienovės. Labai gera knyga.

J.Eugenides

Knyga tapo skaitoma tik nuo 2003 m., kai autorius laimėjo Pulitzer premiją.

Pulitzer Board wrote in their report that Middlesex is a “vastly realized, multi-generational novel as highspirited as it is intelligent . . . Like the masks of Greek drama, Middlesex is equal parts comedy and tragedy, but its real triumphs is its emotional abundance, delivered with consummate authority and grace.”