Pataisos

pataisos

“Bet visas jo gyvenimas iš esmės buvo tėvo gyvenimo pataisos.”

Štai ir įvyko mano pažintis su Jonathan Franzen (kuriam KŽG įvykdė rožinį kerštą ir šiaip šitam bloge tiek apie jį priplepėjom, nors nieko neskaitėm), autorium, kuris žinomas tuo, kad boratiškai pasielgė su Lietuva, o iš tikrųjų tai pamaitino porą lietuvių arkliena, pastatė tanką ant Vilniaus oro uosto lėktuvų kilimo tako ir dar porą niekšybių apie Marijos žemę parašė. Na ir kaip? Ogi niekaip. Gal truputį juokinga – nereikia šioje knygoje nieko asmeniškai priimti. Galėjo tai būti bet kokia šalis aplinkui – tipo, džiaugtumėmės labiau, jei būtų buvus Baltarusija? Linksėtumėm: “Taip, taip, pas juos taip ir yra – tankai”. Priėmiau kaip pokštą tą Lietuvą, nes iš tikro didelė dalis autoriaus skaitytojų tikriausiai apskritai pagalvojo, kad ta Lietuva tai kokioj Afrikoj, tai kam jaudintis dėl įvaizdžio, kurio papraščiausiai nėra? O ir visa tai, mano manymu, knygoje yra visiškai nesvarbu, nes svarbiasia tema ten yra santykiai. Šeimyniniai. Šeimos narių kaip šiuolaikinei šeimai – užtektinai, tai ir nagrinėjimui temų – štai tiek – iki kaklo. Nors vietomis skaityti pasidarydavo nuobodoka, kai jau normaliai prisėdau, supratau, kad taip buvo dėl skaitymo fragmentiškumo – lietuviškas leidimas 588 psl., tai jei skaitai po mažai, tai ir neįsivažiuoji, o kai skaitai normaliai – viskas gerai (nenusprendžiu, ar suknelę ryt rengtis, ar ne suknelę). Taigi, vėl sakyčiau jautrios sielos patriotams geriau neskaityti, arba prieš tai susipažinti su Užkalnio rašinėliais, kurie truputį atbukins patriotinį jautrumą, o paskui jau ir Franzen galima imti. Nes šeimyninius santykius tai autorius pavaizdavo tobulai. Ir viso skaitymo metu nekilo abejonių dėl to, kodėl vienas ar kitas veikėjas vienaip ar kitaip pasielgė – viskas labai meistriškai ir natūraliai sudėliota. Įtikino, todėl goodreads.com daviau 4/5. Nors jei galėčiau duoti tiksliau, tai sakyčiau 3.9. Toks tat patikslinimas.

***

“Amerika nuo Lietuvos labiausiai skyrėsi būdais, kuriais galingi ir turtingi pavergia neturtingus ir negalingus: Amerikoje – atbukindami protą ir nužudydami sielą pramogomis, nauja aparatūra ir vaistais, o Lietuvoje – grasindami smurtu.” (Na, čia 90-ieji, nepasakysi, kad neteisybė)

Advertisements

XX ir XY

Po to, kai parašiau savo metinę ataSkaitą, sumečiau, jog nesuskaičiavau, kiek 2010-aisias skaitytų knygų buvo parašiusios moterys ir kiek vyrai. Suskaičiavau: 36 knygos parašytos moterų, 34 – vyrų, o vieną knygą rašė ir vyras, ir moteris.

Pati nustebau, jog kažkokiu tai būdu sugebėjau išlaikyti tokį idealų santykį, nes juk tikrai sąmoningai nebandžiau siekti tokio pasiskirstymo.

Viename mano dėstomame kurse studentai turėjo perskaityti daug daug mokslinių straipsnių angliškai ir VISI be išimties automatiškai visus straipsnių autorius vadino “He”, nors straipsnių autorės taip pat buvo ir moterys. Tiesiog studentų galvose mokslininkas tradiciškai yra vyras. Žinoma, tokie šabloniniai tradiciniai įsitikinimai juk yra paremti ilgamete istorija ir vis dar egzistuojančia vyrų dominavimu mokslo srityse.

Bet kokia situacija yra su literatūra? Aš prisipažįstu, jog žodis “rašytojas” man daug labiau asocijuojasi su hemingvėjiško tipo pagyvenusiais vyrais nei su trijų vaikų mamomis.Truputuką gėda dėl tokios klišės galvoje.

Antra vertus, galima diskutuoti, ar yra svarbu, kad knygą parašė būtent moteris ar būtent vyras. Juk svarbiausia, kad knyga yra gera, ar ne? Bet bet… Kodėl tada egzistuoja žymiai daugiau moterų pasiėmusių vyriškus pseudonimus, nei vyrų pasivadinusių moteriškais?

Bronte sesrys

Per vieną TV laidą viena kritikė pasakojo, jog tradicija moterims imtis pseudonimus atsirado todėl, kad moterys norėjo apsaugoti save (moterims užssimti rašymu buvo negarbinga). Kita priežastis – jų knygos, ko gero, net nebūtų išleistos, o ir skaitytos jos būtų buvusios kitaip. Pavyzdžiui trys Bronte seserys pasirašinėjo Bell pavarde.

Bet ar egzistuoja koks nors vyriškas ir moteriškas rašymo būdas? Na, man tai taip neatrodo. Kiek gi bendro yra tarp J.S.Foer, M.Cartarescu ir I.McEwan?

Literatūrinės kalbos atžvilgiu bendrumo nėra daug vien todėl, kad anatomiškai tie vyrai panašūs. Ir atvirkščiai, juk J.Austen, G.Radvilavičiūtė ir S.Oksanen – visos turi XX chromosomas, bet tikrai panašiai nerašo.

Nors mokslininkai sako, jog galima atspėti, ar tam tikrą tekstą parašė vyras ar moteris. Nors, pavyzdžiui , pagal jų sukurtą algoritmą, ištraukas iš N.Krauss “Meilės istorija” ir J.C.Oates “Fall” parašė vyras.

Rašytoja Francine Prose yra parašiusi “There is no male or female language, only the truthful or fake, the precise or vague, the inspired or the pedestrian.” Ir man labiausiai ir yra priimtinas šitoks požiūris.

Tai gal daugeliu atveju skiriasi ne KAIP, bet APIE KĄ rašo rašytojai vyrai ir rašytojos moterys?

1931-ais V.Woolf rašė “I detest the masculine point of view. I am bored by his heroism, virtue, and honour. I think the best these men can do is not to talk about themselves anymore“.

Nepamenu dabar, kuriame interneto puslapyje skaičiau apie tai, jog kažkoks New York Times kritikas recenzuodamas John Hawkes knygą pasivadino save “a steak and potatoes man” (suprask, esu žiauriai vyriškas, hohoho, kietas kaip Chuck Norris), o rašytojui užkabino “quiche and salad” etiketę. Susinervinu baisiai, kai skaitau apie tokius ribotus žmones.

Ir dar nereikėtų pamiršti fakto, kad moterys rašytojos vis dar daugeliu atveju gauna mažiau dėmesio nei vyrai (Dėkui Dievui, kad yra keletas išimčių). Taip, moterys šiandien rašo daug, daug jų knygų yra išleidžiama, bet… daug mažiau moterų rašytojų knygų yra recenzuojama.

Be to, bibliotekų renkama statistika Švedijoj rodo, kad vyrai imdami knygas iš bibliotekų dažniausiai renkasi vyrų autorių knygas, o moterys neteikia pirmenybės savo lyčiai.

Ir dar… vyrams rašytojams esame nuolaidesni, jiems daugiau leidžiame. Švedijoj praėjusiais metais buvo dideli debatai apie “vyrą genijų”. Ta prasme, jog visuomenė susitaiko su kuriančių vyrų negeru elgesiu, nes jie… genijai. Režisieriai leidžia sau žnybti jaunoms aktorėms jų užpakalius, leidžia sau baisiausiai keiktis. Ir vyrai rašytojai gali sau daugiau leisti nei moterys.

Na, pavyzdžiui, J.Franzen gali sau leisti pasakyti, jog nenori, jog jo knygą skaitytų… moterys. G.G.Marquez gali susimušti su M.V.Llosa. Arba pusė Vilniaus žino, kuris rašytojas vyras keturpėsčias keliauja namo, ir nieko, nes juos saugo genijaus aureolė.

O jei tarkim taip atvirai elgtųsi kokia nors rašytoja moteris? Manau, kad ji būtų viešai nulinčiuota.

Gal todėl tiesiog privaloma  interviu su moterim raštoja “Moters” žurnale užbaigti klausimu “ar turite širdies draugą” (klausiama K.Sabaliauskaitės) ir “ar sutariate su širdies draugu” (klausimas užduodamas K.Alvtegen).

K.Sabaliauskaitės dar klausiama “ar tiesa, kad rengiatės vienam gražiausių ir svarbiausių moters gyvenimo įvykių – vaikelio gimimui”. (Pavartau akis).

Gali parašyti metų knygą, gali būti viena žinomiausių Skandinavijos rašytojų, bet apie buitį,”širdies draugą” ir vaikus tiesiog būtina paklausti, nes tu… moteris.

Viename internetiniame forume skaičiau vienos merginos įrašą, kuriame ji pasakojo, jog ji sąmoningai neskaito knygų, kurias parašė vyrai. Čia tai jau tiesiog kvailumas be ribų. Net nenoriu komentuoti.

Bet ji taip pat paminėjo vieną gana įdomų dalyką – moterų rašytojų marginalizavimą mokyklinėse programose.

Net švediškuose vadovėliuose literatūrai, kurią rašo vyrai, skiriama daug daugiau dėmesio. O tada, kai bandoma nagrinėti maždaug tą patį kiekį tiek vyrų, tiek moterų rašytojų, pasirodo, moterims skiriamas daug labiau paviršutiniškas dėmesys. Na, kaip sakoma, “dėl varnelės”.

Gaila, jog neturiu lietuviškos mokyklinės programos sąrašo, tai sunku apie ją spręsti. Bet jei pažiūrėsim į lietuvių kalbos brandos egzamine pateikiamų interpretuoti tekstų autorių sąrašą, situacija yra tokia: 24 autoriai. 6 moterys ir 18 vyrų.

Nesakau, jog šiandien pat būtina įvesti skaitmeninę lygiavą šitame sąraše. (Nors jis tikrai nepablogėtų, jei jame, pavyzdžiui, atsirastų I.Simonaitytė, J.Degutytė arba Liūnė Sutema).

Tiesiog tas sąrašas atspindi buvusią ir esamą moterų rašytojų situaciją literatūroje. Noriu tikėti, kad mūsų anūkai ir anūkės mokysis pagal kitokį sąrašą.

K.Ž.G (feministė)

Rožinis kerštas

Dažnai būna, jog vos tik spėji išgirsti apie vieną rašytoją, tai pradedi jį matyti visur. Įsijungi televizorių- jis ten, atsiverti laikraštį rašo apie jį.

Taip ir man yra su Jonathan Franzen. Pradėjos jis man lįsti į akis kaip pilypas iš kanapių.

Jau esam bloge diskutavę apie jo nenorą, jog jo knygas skaitytų moterys. Jis visai neapsidžiaugė, kai jo knyga “The Corrections” buvo įtrauktą i Oprah knygų klubą. Tada jis net yra pasakęs:

”So much of reading is sustained in this country, I think, by the fact that women read while men are off golfing or watching football on TV or playing with their flight simulator or whatever. I worry — I’m sorry that it’s, uh — I had some hope of actually reaching a male audience and I’ve heard more than one reader in signing lines now at bookstores say ‘If I hadn’t heard you, I would have been put off by the fact that it is an Oprah pick. I figure those books are for women. I would never touch it.’ Those are male readers speaking.”

Pasirodo, jog moterys gali “atmušti” vyrų nora skaityti vieną ar kitą knygą, ir todėl J.Franzen pabandė šiek tiek “atsižegnoti” nuo moterų skaitytojų.

Kadangi tokie mizoginiški pareiškimai man sukelia pyktį, buvau nusprendusi, jog iš principo neskaitysiu jo knygų.

Bet ką daryti, jei antikvariate radau jo “Pataisas” už 4 litus?

Ką daryti, jei blogo skaitytoja Jurgita parašė, jog buvo sutikusi J.Franzen, ir jis jai pasirodė mielas?

Ką daryti, jei smalsu?

Išeitį radau.

Kadangi J.Franzen kone paniškai bijo, kad jo knyga bus palaikyta “moteriška”, pasistengiau atkeršyti jam tokiu būdu (kad neliktų abejonių, kokiai grupei ta knyga yra skirta):

 

K.Ž.G

Akinių istorija :)

J.Franzen 🙂

Giedrė rašė apie detektyvą, susijusį su J.Franzen akiniais. Sugalvojau, kad reikia pažiūrėti, kas ten toks per autorius su savo knygomis, kurių viešai ir garsiai negali megti moterys :). Ir Amazonėj radau štai tokį knygos The Corrections aprašymą:

Critically lauded and an Oprah Book Club choice, Jonathan Franzen’s third novel The Corrections is already a huge success in the US, and it’s none too difficult to see why. Whereas his earlier novels, The Twenty-Seventh City and StrongMotion could be seen as single-issue works (on inner city decay and abortion respectively), the long-awaited The Corrections is far more grandiose in its ambition and its scale.

Framed by matriarch Enid Lambert’s attempts to gather her three grown children back home for Christmas, The Corrections examines their lives: Enid’s husband Alfred, sinking into dementia, her sons banker Gary and writer Chip (now in Lithuania) and daughter Denise, a chef, busily re-evaluating her sexual identity.

With these characters, Franzen gives himself plenty of room to examine the foibles, fears, hopes, anxieties and neuroses of 21st-century American life and the mad Lithuanian subplot provides some real laughs. But most striking and surprising about The Corrections is its reassuring normality. Despite all its well-signposted dysfunction, this remains at heart a big sprawling family saga, with all the security that implies. The book closes with Enid noting “that current events in general were more muted or insipid nowadays than they’d been in her youth” during the Great Depression of the 1930s. Now, “disasters of this magnitude no longer seemed to befall the United States”. It’s a line Franzen couldn’t have written after 11 September, 2001–and, perhaps because of its now forgotten confidence, The Corrections is a book that readers will take to their hearts.–Alan Stewart

Vienu žodžiu iš smalsumo, susijusio su Oprah, Lietuva ir t.t., šita knyga bus pirmoji šito vyriško autoriaus knyga, kurią tikiuos perskaityt.

|pataisos|

Spalio savaitė=N+FKM+DK

Gunter Grass

CRAZY savaitė, sakyčiau. Knygų žiurkėms turėtų būti išeiginės, kad viską spėtų su visu pasauliu nuveikti 🙂 Taigi, tuoj žinosim Nobelio literatūros premijos laureatą, Frankfurte vyksta knygų mugė, kurioje buvo pristatyta didžiausia pasaulio knyga – 2mx3m! Turėtum tokiai vietos namie? Gal vietoj lovos? Apsikabintum ir miegotum 🙂 Visada su knyga.

Frankruto knygų mugėj, į kurią mes su KŽG vieną dieną būtinai nuvažiuosim, dalyvaus Nobelio premijos laureatas Gunter Grass, nuo mūsų apkalbų raudonom ausim sėdintis J.Franzen, K.Follett (kurio aš visai nepažįstu, bet žadu pažindintis). Dainininkas David Bowie pristatys savo knygą Object.

David Bowie

Mugėje visi daug kalba apie knygos ateitį, apie knygą skaitmeniniame pasaulyje. Kol kas Vokietijoje skaitmeninės knygos sudaro apie 1% knygų rinkos, kurios apyvarta, pavarvinkim seilę seilę, siekia beveik 7 milijardus eurų. Visas straipsnis čia.

|KŽ Frankfurte|

Arba 100.000$ arba…

Jonathan Franzen apsilankymas Jungtinėje Karalystėje bus prisimintas dėl žavaus kriminalinio įvykio.

Vakarėlio metu du įsiveržę vyrai pačiupo J.Franzen (To paties, kuries parašė “The Corrections” ir “Freedom”) akinius ir įdavė raštelį “”$100,000 – Tavo akiniai vėl bus tavo”.

J.Franzen su akiniais

Po greitos policijos paieškos net su sraigtasparniais, pagrobėjai buvo surasti, o akiniai grąžinti savininkui, kuris nusprendė nerašyti pareiškimo policijai, o tiesiog priimti šitą išpuolį kaip nekaltą juokelį.

Aš pati nesu skaičiusi jokios jo knygos.

Šiek tiek buvau susidomejusi, bet po to sužinojau, jog J.Franzen yra pareiškęs, jog nenori, jog jo knyga būtų įtraukta i Oprah Book Club, nes žmonės pagalvos, kad tai knyga parašyta moterims (Vajė koks siaubas! Apsaugok, Viešpatie, nuo tokio baisumo-knygos moterims).

Ar galit įsivaizduoti atvirkščią situaciją? Ar yra nors vienas rašytojas, kuris sakytų, jog nenori, kad jo knygą skaitytų vyrai?

Ir nors Oprah jam atleido ir vėl giria jo naujausią knygą “Freedom” svao programoje, manęs jo knygos nebetraukia.

O jūs jau skaitėte kurią nors jo knygą? Ar labai daug prarandu neskaitydama jo iš principo?

K.Ž.G