Looking for Alaska

alaskaMan labai patiko young adult arba paaugliams skirta John Green knyga ‘The Fault in Our Stars’, nelabai buvo aišku, kodėl ji būtent šitaip kategorizuojama, nes tikrai verta paskaityti visokio amžiaus skaitytojams (lietuviško leidimo vertimo kokybės pakomentuoti negaliu), na, o štai kita to paties autoriaus knyga ‘Looking for Alaska’ tai jau tikrai paauglių knyga. Bandau įsivaiduoti, kaip ji man būtų patikusi, jei būčiau kokių trylikos metų. Tikriausiai labai? Nesakau, kad neverta skaityti suaugėliams, ypač esamų ar būsimų paauglių tėvams, tik žiūrint, per kokią čia prizmę skaitysi, nes knyga tikrai ne apie šventuosius paauglius, todėl dažnai mamai ar tėčiui vis gali kirbėti mintis – na, čia tai jau tikrai nei apie mano vaiką, ar kažkas panašaus.

Knygos istorija yra padalinta į dvi dalis – prieš sukrečiantį įvykį ir po – ir sakyčiau, visai sėkmingai paskoja apie tai, kaip šviežias jaunimėlis gyvena, kuo gyvena, su kuo gyvena, su kuo miega ir su kuo keliasi. Tikroviškos ir neperlenktos situacijos, kova už būvį ir išlikimą, ir vietą po saule (arba bandoje, kaip čia jau pažiūrėsi. Bet visoje istorijoje esama ir gilesnės minties ir tokios šviesios nuotaikos ir gero jausmo, kurio labai dažnai paaugliui prireikia paaugliškose pasikeitimų tamsybėse. Verta paskaityti, ypač, kai tau -ylika.

The Fault in Our Stars

“What a slut time is. She screws everybody.”
John Green, The Fault in Our Stars

Ką tik pabaigiau klausyti dar vienos knygos. Tokios, na, net nežinau, kaip apibūdinti. Dažnai gaunu užklausimų parekomenduoti gerą knygą, bet kad nebūtų liūdna ir neparintų. Bet aš nežinau tokių knygų, nes dažniausiai geros knygos yra liūdnos knygos.

Šita knyga irgi yra liūdna, jei pažiūrėti į ją taip tiesiai – o dieve, knyga apie sergančius vėžiu, dar baisiau, apie sergančius paauglius… Bet jei pakreipsi galvą ir pažvelgsi į knygą iš šono, o dar geriau, užsimerksi, pamatysi iš vidaus, kad tai –  gera, šilta ir šviesi knyga. Nebanali, ypatinga tuo, kad kažkaip tobulai sugeba nesukelti gailesčio. Knyga, kuri sugeba baisią diagnozę paversti fonu – taip, jie serga, bet dar labiau “taip” – jie yra žmonės ir jie nori, kad į juos būtų žiūrima kaip į žmones, o ne į mirštančius (iš to irgi pasišaipo – pvz., prisipažįsta draugams, kad kažką gavo vien todėl, kad serga), “taip”  – jie gyvena, jie juokiasi, šaiposi vienas iš kito, jie palaiko vienas kitą, jie myli pačia gražiausia meile, kai vertini kiekvieną dieną, nes kiekvieną dieną žinai, kad dievo planuose nėra tau priskirta dienų begalybė, kurią sveikieji įsivaizduoja turį. Ir nors knygoje nėra nei geros pradžios, nei geros pabaigos, labai gera jausti, kad gyvenimas tarp tos pradžios ir pabaigos gali būti nuostabus, pilnas gražių akimirkų ir vertas nugyventi kiekvieną minutę.

“You have a choice in this world, I believe, about how to tell sad stories, and we made the funny choice.”

John Green puslapis.