Griuvėsių dievas

griuvesiu-dievas-1

Perskaičiau šitą knyga su dideliu pasimėgavimu. Labai gražus tekstas, nuostabus vertimas, skaičiau ir stebėjausi, kaip tobulai išlaikytas kalbos stilius palyginti su “Gyvenimas po gyvenimo” (“Griuvėsių dievas” laikomas tęsiniu, nors autorė knygas pati vadina lygiagrečiomis), o versta tai skirtingų vertėjų (dabar patikrinau ir likau nustebusi, kad vertėjos skirtingos).

Ši knyga yra tokia, kur nelabai žinai, ką pasakyti, kai paklausia, apie ką. Žinoma, visada galima pasakyti, kad apie Tedį, mažąjį numylėtąjį sūnų ir broliuką, bet kartu taip sakant, pasakoma labai mažai, nes knygoje pilna visokių niuansų, nuotaikų, gyvenimo situacijų.

Man labiausiai užstrigo šeimos narių santykių drama, vėl ir vėl apie meilę ir nemeilę, kuri skaudžiai paveikia visų gyvenimus. Apie tėvų ir vaikų, anūkų ir senelių santykius. Autorė taip subtiliai ir jautriai, be kažkokio patoso ar didelių emocijų (britiškai), per detales, žvilgsnius ir nepasakytus žodžius perteikia tuos santykius, kad nuolatos galvoji, kaip galima žodžiais (ir pauzėmis reikiamose vietose) visa tai perteikti.

Kitam skaitytojui gal ši šeimos linija pasirodys šalutinė, nes, taip, viena iš knygos siužetinių linijų yra karas, Tedis yra beveik nemirtingas karo lakūnas, su kuriuo skaitytojas sėdi bombonešio kabinoje, mėto tonas bombų ant Vokietijos miestų – viskas dėl to, kad taip reikia, reikia nugalėti blogį, ginti ir kovoti už savo idėją. Bet ar tikrai ta idėja tavo? Ar neprimesta to laiko politikų ambicijų? Kas tu esi? Idėja, siela ar iš lėktuvo krentanti į karo mėsmalę nusiųsta patrankų mėsa?

O visa kita prabėga kaip sapnas. Visa knyga yra tarsi sapnas, kaip vizija. Pasinaudosiu Rasos Aškinytės sakiniu iš  “Glesum“: “Taip nebuvo, bet galėjo būti”. Puikiausiai tinka šiai knygai. Ir kažkaip norisi vėl paskaiti Kurtą Vonegutą. Nes, kai Tedis skrido bombonešiu, Kurtas vaikščiojo ant žemės, į kurias krito Tedžio bombos.

 

 

 

 

2016 Baileys’ Long List

long

Kate Atkinson: A God in Ruins

Shirley Barrett: Rush Oh!

Cynthia Bond: Ruby

Geraldine Brooks: The Secret Chord

Becky Chambers: The Long Way to a Small, Angry Planet

Jackie Copleton: A Dictionary of Mutual Understanding

Rachel Elliott: Whispers Through a Megaphone

Anne Enright: The Green Road

Petina Gappah: The Book of Memory

Vesna Goldsworthy: Gorsky

Clio Gray: The Anatomist’s Dream

Melissa Harrison: At Hawthorn Time

Attica Locke: Pleasantville

Lisa McInerney: The Glorious Heresies

Elizabeth McKenzie: The Portable Veblen

Sara Nović: Girl at War

Julia Rochester: The House at the Edge of the World

Hannah Rothschild: The Improbability of Love

Elizabeth Strout: My Name is Lucy Barton

Hanya Yanagihara: A Little Life

Aš atsisuksiu atgal – į 2014 m.

citata

58 knygos (neblogai):

36 skaitytos lietuviškai

20 audio (angliškos)

2 skaitytos angliškai

13 lietuvių autorių

O pernai tegul būna išskirtiniai metai ir geriausia metų knyga skelbiu

Agnes de Lestrade knygą “Didysis žodžių fabrikas”,

nes kaip bežiūrėčiau į perskaitytas (šioji gi net neįtraukta į 58 tarpą, nes žiūrėjimo daugiau nei skaitymo), nė viena manęs taip giliai neužgriebė kaip šioji, taigi tebūnie jai ši karūna.

Labai labai geros, nedaug iki metų geriausios:

Ch. N. Adichie “Americanah”

Kate Atkinson “Gyvenimas po gyvenimo”

Metų autorė:

Chimamanda Ngozie Adichie – perskaičiau tris šios autorės knygas ir visos vertos dėmesio

Geros (labai rekomenduoju):

R.J.Palacio “Wonder” (lietuviškas leidimas vadinasi “Stebuklas”

Ian McEwan “The Children Act”

Jhumpa Lahiri “The Namesake”

John Boyne “Baisus dalykas, nutikęs Barnabiui Broketui”

Chimamanda Ngozie Adichie “Pusė geltonos saulės”

Kristina Sabaliauskaitė “Silva Rerum III”

Labai kitokia, prie kurios vis grįžtu ir apie ją nuolat galvoju:

Karl Ove Knausgaard “My Struggle 1. A Death in the Family”

Liko įpusėta ir nežinia, koks bus jos likimas:

Salman Rushdie “Šėtoniškos eilės”

Štai tokie metai. Kaip matot daugiau (užpernai perskaičiau mažiau), nebūtinai reiškia geriau. Galbūt šiais metais būsiu išrankesnė, tik dar nelabai įsivaizduoju, kam ir kaip. Su Naujais metais! Gerų knygų, daug laiko skaitymui ir eurų knygoms pirkti.

Gyvenimas po gyvenimo

gyvenimas-po-gyvenimo-1

Štai ir padariau, ko niekada (ok, beveik niekada) nedarau – perskaičiau knygą antrą kartą, jei taip galima sakyti – pirmą kartą knygos klausiau originalo kalba, o antrą kartą skaičiau vertimą (beje, labai sklandų, aleliuja), tai beveik kaip ir gaunasi dvi skirtingos knygos, tik apie tą patį. Paskaičiau pirmąjį įrašą apie knygą ir galiu patvirtinti – tikrai taip, ši knyga turi būti skaitoma, o ne klausoma. Popieriuje knyga atsiskleidė, skaitėsi greitai ir lengvai, struktūra nevargino ir neprailgo skaityti, kaip buvo su audioknyga. Ir perskaičius popierinę – drąsiai ir labai knygą rekomenduoju.

Pagrindinė knygos veikėja Ursula vis miršta – vos gimusi arba vis užgimsta, kaip pažiūrėsi. Užgimsta ištaisyti kokios nors klaidos, kuri nuvesdavo prie mirties. Todėl Ursula pabūna visokia ir laiminga, ir nelaiminga – išbando įvairius kelius, o jų tiek daug, kad net sunku būtų išvardinti. Kaip interviu sako autorė, Ursula ir dabar kažkur praeityje gyvena, užgimsta 1910 metais ir gyvena dar vieną gyvenimą iki kol galbūt kada nors pasieks tobulybę, jei tokia įmanoma, nes ir knygoje – jei pavyksta išgelbėti brolį, tai pačios Ursulos gyvenimas pasisuka nelaiminga linkme arba, jei iš vandens praeivis ištrukia Ursulą, tai neskęsta kitas šeimos vaikas – atrodo, likimas dėlioja svarelius ant svartyklių ir tarp gero ir blogo būtinai turi būti pusiausvyra.

Autorė Kate Atknison į amžiną klausimą “apie ką knyga” atsako:

People always ask you what a book is ‘about’ and I generally make something up as I have no idea what a book is about (it’s ‘about’ itself) but if pressed I think I would say Life After Life is about being English (on reflection perhaps that’s what all my books are about). Not just the reality of being English but also what we are in our own imaginations.

 

 

2013 m. skaitymų atspindys

eglute

Perskaičiau/perklausiau – 48 (neskaičiuojant Raganų Lilių, Burtininkų dramblių ir kitų vakarinių skaitymų). Perskaičiau daugiau nei pernai, bet mažiau nei Giedrė, tikriausiai 🙂 . 26 lietuviškai skaitytos, 11 angliškai ir 11 audio (irgi angliškai).

Šiemet labai lengva apsispręsti dėl geriausios knygos. Pernai irgi buvo lengva. Labai išsiskyrė iš skaitytų, galima sakyti, didelės konkurencijos nebuvo, nors gerų knygų visai nemažai, net galvoju, kaip čia patrumpinti jau surašytą sąrašą.

Geriausia  – Marina Stepnova “Lazario moterys”

Pukšt – pokšt!!! (Fejerverkai)

Geros (be tvarkos) (daug!):

Abraham Vergese “Cutting for Stone” (Lietuviškai – “Vienuolės paslaptis”)

Sherman Alexie “The Absolutely True Diary of Part Time Indian” (yra ir lietuviškai)

Lena Eltang “Akmeniniai klevai”

David Levithan “The Lover’s Dictionary” (yra ir lietuviškai)

Madeline Miller “Achilo giesmė”

Gillian Flynn “Gone Girl”

Kate Atkinson “Life after Life”

Rachel Joyce “The Unlikely Piligrimage of Harold Fry”

Jose Saramago “Kai mirtis nusišalina”

Philip Roth “The Human Stain”

Jerzy Pilch “Mano pirmoji savižudybė”

Julie Otsuka “The Buddha in the Attic”

Andrei Makine “Trumpų amžinų meilių knyga”

Linksmiausia Jonas Jonasson “Šimtametis, kuris išlipo pro langą ir dingo”

Iš negrožinių:

Jasper Juul “Your Competent Child”

Nepribaigtos – gera krūvelė, neminėsiu jų čia, gal išauš ta valanda.

Šių metų naujovė – knygų klubas knygyne “Jauku”. Iš tikro jauku ir smagu.

* nuotrauka

Life after Life

“What if we had a chance to do it again and again, until we finally did get it right? Wouldn’t that be wonderful?”

life after life

1910 m. vasario šaltą ir snieguotą naktį gimsta mergaitė. Negyva, aplink kaklą apsisukus virkštelė uždusina kūdikį. Nusileidžia tamsa ir vėl sugrįžtam į tą pačią dieną, tik kūdikis – Ursula, Uršulė – išgyvena. Šį kartą gal iki dienos, kai iškris pro langą, o gal nuskęs. Vėl nusileis tamsa ir rašytoja vėl leis Ursulai užgimti, pagyventi keletą metų, vėl atkeliauti į tą pačią gražią dieną prie jūros, tik šį kartą skęstančią mergaitę su seserimi išgelbės pro šalį einantis vyriškis.

Visa knyga tokia. Kaip “Run Lola Run” arba “Sliding Doors“, tad tema nėra labai didelė naujiena, tik gal paprastai filmuose rodomi du keliai – vienas nuvedantis į laimingą pabaigą, o kitas – į nelabai laimingą, o knygoje tai man vis kirbėjo mintis, kad tarsi žaidžiama “klases” – nepataikai akmenėlio į reikiamą langelį, stoji į galą ir vėl lauki savo eilės. Užgimti iš naujo. Bet kartu ir prisiminti preitus gyvenimus ir kritinius momentus, prikaupti energijos ir prasibrauti per nesėkmę sukėlusį poelgį – nekalbėti su užkalbinusiu žmogumi, nepasilikti svetimoje šalyje ir t.t. Iki tol, kol viskas gerai baigsis?

Knygoje autorė ne tik žaidžia su laiku, bet ir pasakoja šeimos istoriją. Būtent šeimos tema, o ne laiko, man šioje knygoje patiko labiausiai. Autorė tikrai įtikinamai atskleidžia šeimos santykius, tokius žemiškus ir natūralius, dar, sakyčiau, labai anglišką (būdama Vokietijoje tarpukariu Ursula, matydama vokiečių masinę psichozę dėl Hitlerio, galvoja, ar toks dalykas būtų įmanomas anglų tarpe. Tikriausiai ne. Labai sunku būtų įsivaizduoti. O ir Sylvie, Ursulos mama, išdidžiai praiena pro uniformuotus vokiečių pareigūnus, saugančius įėjimą į žydo parduotuvę).

Visai įdomi knyga, tik gal kiek per daug vietomis užtesta. Ir gal labiau būtų tinkama skaityti, o ne klausyti, kaip kad aš dariau. Nes kartais norėjosi susirasti kokį preitą gyvenimą ir pasitikslinti, kaip buvo preitą kartą.