Alice

Vakar buvau Fnac knygyne. Prancuzisko kapitalo knygyne Ispanijoj 🙂 Na, ten ne tik knygos buna, bet ir DVD, CD, visokios elektronikos priemones tiems D groti. Gerai, kad anglisku knygu nebuvo siaubingai daug, tai nereikejo tam knygyne apsigyventi tiek, kad sunervinciau mane atlydejusia drauge. Bet vis tiek pasirinkau kelias knygas.

Apie pati knygyna gal veliau, o dabar noriu papasakot, kas labai uzkliuvo vaikstinejant tarp lentynu.  O gi daugybe Alisos stebuklu salyje leidimo suagusiems variantu. Plonu ir storu, dideliu ir mazu. Naturalu, kad knyga buvo dar karta atgaivinta pasirodzius filmui, bet vis tiek, kazkaip keista, kad visos imanomos leidyklos puole ir isleido savo varianta. O cia virseliai

/Alice virgin/

Dingę paveikslai

Jau esu rašiusi, kad L.Carroll knyga apie Alisą yra viena mano mėgstamiausių. Protinga ir įžvalgi mergaitė ta Alisa. L.Carroll taip pradeda savo knygą: “Alisai darėsi nuobodu sėdėti šalia sesers paupy ir nieko neveikti. Porą kartų ji pažvelgė į knygą, kurią skaitė sesuo, bet knygoje nebuvo jokio paveikslėlio nei pasikalbėjimo. -Kuriems galams tokia knyga, -kurioje nėra paveikslėlių nė pasikalbėjimų?

Šiandien būtent ir mąstau apie tuos paveikslėlius. Bandžiau prisiminti, kada iš mano skaitomų knygų dingo iliustracijos. Juk vaikystėje visos knygos buvo iliustruotos. Ar prisimenat, kaip glaudžiai vaikiškose  knygose tekstas buvo susietas su paveikslėliais? Vaikiška knyga neįsivaizduojama be iliustracijų. Kai buvau maža, viskas atrodė labai aišku: knygose vaikams iliustracijos yra, o knygose suaugusiems jos  retos. Paaugliškose knygose jos vis dar pasitaikydavo, bet kažkur tarp to laiko ir dabarties, iliustracijos iš mano skaitomų knygų beveik dingo.

Iliustracija iš knygos "Skerdykla nr5"

Bet paskutiniu metu jos kažkaip netikėtai vėl padažnėjo. Taip jau sutapo, jog paskutinės skaitytos knygos buvo su iliustracijomis arba nuotraukomis: J.S.Foer “Extremely Loud & Incredibly Close”, S.Gruen “Vanduo drambliams”, R.Oginskaitės “Nes nežinojau, kad tu nežinai”, K.Vonnegut “Skerdykla Nr.5” ir dabar kaip tik mano skaitoma O.Pamuk “Stambulas”. Ir šitos knygos man priminė, kaip smagu skaityti knygas būtent su iliustracijomis. Kaip gera skaityti, kai puslapio tekstas pasibaigia, bet pasakojimas vis dar tęsiasi nuotraukoje ar iliustracijoje. Arba tas jausmas, kai verti naują puslapį, o ten randi paveikslėlį, kuris padeda galvoje sukurti tikslesnę veiksmo aplinką ar palengvina veikėjų įsivaizdavimą.

Kai kuriose knygose iliustracijos, manau, yra neišvengiamos, be jų knyga tikrai nukentėtų (pavyzdžiui. O.Pamuk “Stambulas”), kitoms knygoms iliustracijos ar nuotraukos nėra būtinos, bet, vistiek praturtina knygą. O tam tikrais atvejais nesuprantu, kuo pateisinamas tas iliustracijų nebuvimas. Tokios misterijos man pavyzdys- “Hario Poterio” serija.

O ar jums norisi, jog daugiau knygų būtų iliustruotos?

K.Ž.G

Sekite paskui baltąjį triušį!

1832 ųjų sausio 27ą dieną gimė Lewis Carroll. Tas pats, kuris parašė “Alisą stebuklų šalyje ir veidrodžių karalystėje”.

Prieš keletą metų man užėjo TOKIA Alisos manija, kad net sunku pačiai suprasti. Tiesiog Alisa Stebuklų šalyje yra puiki metafora mano pirmiesiems metams doktorantūroj: viskas atrodė keista,retas sugebėjo man paaiškinti kai kurias nesuprantamas taisykles, ir daugelis įvykių ir žmonių atrodė tarsi iš stebuklų pasaulio. Garbės žodis, vienas profesorius buvo tikra Češyro katino kopija, o kolega doktorantas- baltasis triušis – toks visada tik pro šalį prabėgantis (“Neturiu laiko su jumis kalbėtis- RAŠAU DISERTACIJĄ”),  “pasikėlęs” ir bandantis sudaryti labai svarbaus triušio… , oi atleiskite, doktoranto įspūdį.

Mano darbo kabinete kabo paveikslas vaizduojantis Alisą bandančią atidaryti mažas duris, mano kompiuteris yra pavadintas “Wonderland”, namuose yra net keletas knygos leidimų, o į vieną konferencijai rašytą mokslinį straipsnį esu įrašiusi L.Carroll knygos citatą. Tiesiog man ta knyga pasidarė labai svarbi, nes ji primena man vieną labai svarbų dalyką, kurį visiems būtina prisiminti. Tuoj pasakysiu kokį.

Ar prisimenat pirmąjį skyrių? Alisa nuobodžiauja, nes knyga neįdomi, be paveikslėlių. Ir staiga ji pamato triušį, vilkintį liemenę, o liemenės kišenėje nešiojantį laikrodį ir dejuojantį “Oh dear! Oh dear! I shall be too late!”. Alisa nustemba. Triušis su laikrodžiu? Su kišene? Ir beprotiško smalsumo vedama seka paskui triušį.

Štai būtent todėl ir kabinu paveikslus iš knygos darbo kabinete, todėl ir skaitau knygą eilinį kartą- kad prisiminčiau, jog reikia smalsauti, jog reikia pastebėti keistus dalykus, jog tiesiog negalima pro akis praleisti kalbančių baltų triušių, jog nepriprasčiau prie stebuklų ir nemanyčiau, jog triušių liemenės su kišene ir laikrodžiai yra paprastas dalykas.

Jog nepamirščiau, jog reikia sekti paskui baltąjį triušį.

O tikroji Alisa man – ta iš J.Tenniel (jis iliustravo pirmąjį leidimą) iliustracijų, o ne iš Disney filmo. Na dar ir tarybinių laikų animacinio filmuko Alisa man visai nieko. Ar prisimenat?

O dabar aš labai laukiu kovo, nes tada – Tim Burton (to paties, kuris režísavo “Edvardą žirkliarankį” , “Big Fish” ir kt. filmus) režisuoto filmo “Alisa Stebuklų šalyje” premjera. Vaidina Johnny Depp, Mia Wasikowska, Helena Bonham Carter ir Alan Rickman. Ekranizacijos anonsą galima pamatyti čia.

Aš vos tik jį pažiūriu, iškart užsinoriu ryškiaspalvių karamelių (po vieną už kiekvieno skruosto) ir cukraus vatos debesies.

K.Ž.G.