Ilga metinė ataskaita

Naujausioji mano ataskaita bus ne kiekybinė, nes, jei atvirai, tai nežinau skaitytų knygų kiekio 2015aisiais. Ne viską užsirašinėjau, planavau užrašyti vėliau, skaičiau po du ar tris kartus tą patį kūrinį. Tai geriau tada rašysiu iš kokybinės pusės.

Geriausia metų knyga

Jau maniau ir praeis metai be TOS knygos. Kiek skaičiau, niekas nesuteikė man tokio jausmo, kad rašyčiau KŽL: „Būtinai skaityk šitą. Būtinai“. Galvojau, kad bus metai, kai būsiu skaičiusi „Hamletą“ tris kartus, Harį Poterį – septynis, o “Angeliną Baleriną” – 50. Bet rugpjūčio mėnesį man į rankas pateko Lidia Yuknavitch straipsnis, kurį aš rekomendavau tinklaraštyje, o po to kai jį perskaičiau, jis man iš galvos niekaip neišėjo. Pradėjau aš googlinti Lidia Yuknavitch ir atradau, kad jos biografinė knyga „Chronology of Water“ gauna puikius atsiliepimus ir nusipirkau.

Oh dear! Na ir knyga! Sunku papasakoti, kaip Yuknavitch. Pirmas į galvą ateinantis žodis yra „raw“.

blog-chronology_belly_568_450_80

Aš dažnai atsižegnoju nuo visokių biografijų, kuriose vien baisumai ir prievarta. Negaliu pakęsti tų, kurias skaitomos dėl cekavos Zosės sindromo, kur dėliojamos baisios detalės, vien tam kad sukelti skaitytojo pasibaisėjimą. Yuknavitch knyga visai kitokia. Jos literatūrinė kalba yra tokia stipri, tokia užtaisyta, tarsi įelektrinta. Kalba kartais slepia dalykus, o Yuknavitch kalba atvirkščiai – atskleidžia. Nėra detalių baisių prievartos aprašymų, bet jos nesentimentali kalba atsiranda, matyt, būtent iš tų tamsių, pilnų juodų šešėlių vietų. Nuolat besikartojanti vandens metafora prasmingai suriša Lidia Yuknavitch gyvenimo įvykius. Beje, knygos viršelio sprendimas yra labai gražus.
(KŽL, tau jau nupirkau egzempliorių)

Visai netikėtai praėjusieji metai tapo metais, kai aš skaičiau labai daug poezijos. Poezijoj suradau paguodos, kai kartais atrodė, jog pasauly neliko jokios humanistinės logikos. Kai mano pažįstami žmonės piktinosi, kad pabėgėliai jiems gadino atostogas Graikijoje, kai kasdien laikraščiai publikavo vaikų su pripučiamomis plaukimo pagalvėlėmis nuotraukas, kai suaugę žmonės, kuriuos aš kartu su kitais savanoriais mokiau švedų kalbos, verkdavo iš nerimo dėl savo artimųjų, eilėraščiai davė žodžius, kurių pati nesugebėjau rasti. Taip mano lentynoje atsirado knygelė su Warsan Shire eilėraščiais. Keletą jų labai gerai išvertė Marius Burokas.

„vėliau, naktį
laikiau ant kelių atlasą,
vedžiojau pirštu po pasaulį
ir šnabždėjau
kur skauda?

jis atsakė
visur
visur
visur“

KAI PASKUTINĮKART MATĖM TAVO TĖVĄ

Jis sėdėjo skolintoj mašinoj ligoninės
stovėjimo aikštelėj, skaičiavo pastato
langus, spėliodamas, kuris iš jų švyti
jo klaida.

index

Warsan Shire

Kita poetė, kurią „atradau“ praėjusiais metais yra amerikietė Mary Oliver. (Ji, skirtingai nuo Warsan Shire, yra išleidusi daug poezijos rinktinių, Warsan Shire pirma tikra bus išleista šiemet).

Someone I loved once gave me
a box full of darkness.

It took me years to understand
that this, too, was a gift.

//Mary Oliver “The Uses of Sorrow”

quote-it-is-a-serious-thing-just-to-be-alive-on-this-fresh-morning-in-this-broken-world-mary-oliver-49-54-71

Įsiminusios:
Nina Bouraoui ”Garçon manqué” . Niekas taip nerašo apie kalbą, identitą, prisiminimus ir praeitį kaip ji. Prognozė:  Nobelio premija ateity.

images

Nina Bouraoui

 

M.Atwood “The Penelopiad”. Odisėjo mitas yra daug kartų perrašytas ir interpretuotas, bet ši knyga, ne iš Odisėjo, o iš jo žmonos Pelepopės perspektyvos. Pagal mitą, grįžęs Odisėjas ne tik nužudo besipiršusius jo žmonai vyrus, bet ir dvylika tarnaičių, kurios kartu su Penelope pateikia savo versiją. Atwood žvilgsnis kaip visada intelektualus ir kritiškas.

Bet metų įvykis man buvo, kad savo šešiamečiui perskačiau pirmas keturias knygas apie Harį Poterį. Jis vaikšto dabar su Hario Poterio šaliku ir kai ko nors nepasiekia šaukia “Accio”. Darželio baigimo proga jis gavo visas serijos knygas, bet kadangi rudenį pasirodė Jim Kay iliustruota pirmoji knyga, tai Kalėdoms gavo ir ją.


HP-large

K.Ž.G

Margaret Atwood +Darren Aronofsky= TV

Šiandien mano Twitteryje atsirado krūva pranešimų apie tai, kad M.Atwood trilogija MaddAdam trilogija (“Oryx & Crake”, “The Year of the Flood” ir “MaddAdam”) bus kuriama kaip HBO serialas.
Tamsi distopija, biologine katastrofa, mutacijos pagal M.Atwood, bet  HBO ekrane!  (Tikiuos, kad HBO neprikiš per daug nereikalingų nuogybių)
“Oryx and Crake” yra išversta lietuviškai, o kaip su likusiom dviem?

images

 

 

 

K.Ž.G

M.Atwood: “A.Monro kelias į Nobelio premiją nebuvo lengvas”

8_alice_munro_byline_shapton-300x300The Guardian publikavo M.Atwood tekstą, kuriame ji kalba apie savo draugės ir naujausios Nobelio premijos laureatės  gyvenimą.

“Munro found herself referred to as “some housewife”, and was told that her subject matter, being too “domestic”, was boring. A male writer told her she wrote good stories, but he wouldn’t want to sleep with her. “Nobody invited him,” said Munro tartly. When writers occur in Munro stories, they are pretentious, or exploitative of others; or they’re being asked by their relatives why they aren’t famous, or – worse, if female – why they aren’t better-looking.”

Nobelio premija teikiama jau 111 metų, Alice Munro yra tryliktoji rašytoja moteris gavusi ją.

 

 

K.Ž.G

Booker vs Folio

Folio

Didžiojoje Britanijoje steigiamas naujas prizas – The Folio Prize, kurio pirmoji premija, peršokanti Booker ir siekianti 40,000 svarų, bus paskelbta kitų metų kovo mėnesį. Tikriausiai Bookeriui jau seniai reikėjo kokio gero konkurento, nes paskutiniu metu toliau Hilary Mantel, atrodo, nė nemato (o gal tiesiog užsikrėtė knygų pasaulyje madingu tapusiu serialo virusu?). Po The Folio Society (lietuviai jau spėjo išvartyti į Fulio (vos ne fools) vardu slepiasi krūva knygų pasaulio įžymybių – Salman Rushdie, M.Atwood, Peter Carey, Zadie Smith, J. Winterson. Kas bus pirmas laimėtojas?

Kai tylėti negalima arba džiaugsmas dėl “Tarnaitės pasakojimo” lietuviškai

Net ir man, visai nesusijusiai su knygų leidybos verslu, yra aišku, kad lietuviškai išleisti knygą, kuri parašyta prieš 27 metus ( 1985aisiais), ir apie kurią Lietuvoje nelabai yra girdėta, yra rizikinga. Tam reikia drąsos ir tikėjimo, kad knyga bus įdomi skaitytojui ir šiandien.

Todėl dar kartą noriu pagirti Baltų lankų leidyklą, išleidusią M.Atwood “Tarnaitės pasakojimą”. Esat drąsūs ir šaunūs.

Aš apie šitą knygą visiems esu išūžusi ausis. Draugams esu pripirkusi ir pridovanojusi, esu rekomendavusi daugumai tų, kurie manęs prašė ką nors parekomenduoti. Esu rašiusi apie ją šitame bloge, visokiuose forumuose, kai tik tam pasitaikydavo proga.

Man atrodo, jog M.Atwood “Tarnaitės pasakojimas” vis dar yra labai aktualus tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų, nes knyga kelia klausimą, ar moterų vaidmuo visuomenėje turi būti nulemiamas biologijos. Kas turi teisę į moters kūną?

M.Atwood (kuri yra labai rimta kandidatė Nobelio literatūros premijai, Bookerio premiją gavo vieną, o jai nominuota buvo  penkis kartus) knyga “Tarnaitės pasakojimas” sugestyvi distopija, apie valstybę kontroliuojančią visas žmonių gyvenimo sferas, kur moterims palikta vieta tik namuose, tik šeimyniniame gyvenime.
Ką tai sako apie visuomenę, kai moterims joje uždrausta dirbti, lavintis? Ką tai sako apie žmones, manančius, jog moters vienintelė paskirtis yra gimdyt vaikus?

M. Atwood įtaigiai aprašo pagrindinės herojės Fredinės (tai nėra jos tikras vardas, tiesiog taip parodoma jos priklausomybė šeimininkui Fredui) gyvenimą.
Pats baisumas man buvo tame, kad aprašomame  pasaulyje, kurį valdo baimė, prievarta, nepasitikėjimas ir bausmė, viskas tarsi susigulėjo, normalizavosi, nes Fredinė pasakoja apie savo kasdieninį gyvenimą, apie tą rutiną, į kurią ji priverstinai yra įgrūsta.

Kai rašiau apie šitą knygą mūsų bloge 2011 metais pasakojau, kad skaitydama nuolat turėjau sau sakyti, jog čia tik pramanas, jog čia nėra tikrovė.

Bet ,deja, pasaulyje yra dar tokių “gilead respublikų”, kur mergaitėms tėra vienintelis kelias- susilaukti vaikų ir juos auginti. Yra vietų, kur mergaitės žudomos mokykloje, nes kažkams atrodo, jog mergaičių išsilavinimas prieštarauja religinėms tiesoms. Yra vietų, kur moterys baudžiamos fizinėmis bausmėmis už bučinį, už kelnių dėvėjimą, už tai, kad jas kažkas išprievartavo.
Ir, deja, patys negalime žiūrėti vien kritikuoti tų kitų “gilead respublikų”, kol mūsų pačių visuomenėje vis dar yra “gilead respublikos” užuomazgų ar likučių.

Praėjus 25 metams nuo knygos išleidimo, The Guardian rašė “…Atwood visada tvirtino, jag romanas negali būti priskiriamas mokslinei fantastikai. Tai, kas praktikuojama Gilead respublikoje nėra futuristiška. Ji teisi, šis romanas kaip niekada yra svarbus šiandien, kai moterys įvairiose pasaulio dalyse gyvena panašius gyvenimus, padiktuotus biologinio determinizmo ir mizoginijos“.

Bet knyga paliečia ir daugiau visuomenės problemų: M.Atwood kritikuoja žmonijos elgesį su gamta, žmonių nepakankamą dalyvavimą politiniame gyvenime, religijos kišimąsį į visuomeninius klauismus ir t.t.
Man šita knyga ne tik pareguliavo mano geriausių kada nors skaitytų knygų Top3, bet ir pakeitė ir mano požiūrį į mano pačios  gyvenimą, į privilegijas, kurios toli gražu nėra savaime suprantamas dalykas visiems žmonėms: teisė išsakyti savo nuomonę, teisė būti nepriklausoma ir pačiai spręsti, ko aš noriu. Teisė galėti dirbti. Teisė mylėti, ką noriu. Teisė mokslintis ir teisė dalyvauti valstybiniame gyvenime.

Ir dar kartą dėkoju leidyklai, vertėjai (vertė Nijolė Regina Chijenienė), apipavidalintojams.
Man patiko idėja viršelyje pavaizduoti tarnaites išlankstytas iš popieriaus: identiškas, padarytas pagal tą pačią origami lankstymo schemą, nelaisvas, o sugautas griežtoje formoje.

M.Atwood kalba knygoje yra tiesi, be pagražinimų; tarsi Fredinė liudytų teisme, tarsi be jokio gailesčio pasakotų apie šaltą, barbarišką egzistenciją, kuriai priešintis nėra nei jėgų, nei drąsos.
Bet yra jos-tarnaitės- istorija, jos pasakojimas, jos žodžiai. M.Atwood yra sakiusi, “Balsas yra dovana žmogui, jis turi būti branginamas ir naudojamas (…)Tyla ir bejėgiškumas eina ranka rankon.” Fredinė netyli. Ji liudija. Ji naudoja savo balsą. Ji pasakoja savo istoriją.

K.Ž.G

Po apokalipsės

Vienas mano literatūrinių pažadų šiems metams buvo, kad perskaitysiu kurią nors M.Atwood knygą.

Kol kas mano skaitytų M.Atwood knygų sąrašas atrod taip: “Handmaid’s Tale”, “Oryx & Crake”, “The Blind Assassin”, “Surfacing”, “Lady Oracle”. Pačią pirmąją skaičiau “Handmaid’s Tale” ir kol kas jokia kita M.Atwood knyga nesugebėjo jos nurungti. Ji, be jokios abejonės, bus geriausių 2011aisiais mano skaitytų knygų trejetuke ir apskritai geriausių skaitytų knygų tope.  Apie “Handmaid’s Tale” esu rašiusi čia, ir tiems, kurie jos neskaitė rekomenduoju širdingai.

O šiandien kaip tik pabaigiau M.Atwood “Oryx and Crake” (Yra išleista ir lietuviškai “Oriksė ir Griežlys”, Alma Littera, 2004) ir nenusivyliau, nes kaip ir “Handmaid’s Tale”, “Oryx and Crake” yra tamsi distopija, kurios gąsdinančią šaltą atmosferą autorė sukuria meistriškai.

Viena vertus, galima savęs klausti, kodėl M.Atwood vis prireikia tokių kraštutinių aplinkybių.

Kita vertus, jei labai gerai pagalvoji, tai tos aplinkybės tiek “Handmaid’s Tale”, tiek “Oryx and Crake” nėra tokios kraštutinės ir nerealios. Ir turbūt būtent tai ir baugina skaitytoją.

“Handmaid’s Tale” rašoma apie visuomenę, kuri kontroliuoja vaisingas moteris, paversdama jas “vaikščiojamčiomis gimdomis”, visuomenė, kuri iškelia radikalią moralę aukščiau visko. Ir kaip rašiau įraše apie “”Handmaid’s Tale”, tai nėra nerealios ar išgalvotos aplinkybės, tokie dalykai vyksta ne vienoje valstybėje.

“Oryx and Crake” vaizduojamoje visuomenė yra radikaliai kitoje moralės skalėje- čia, atvirkščiai, moralės ir etikos klausimai yra užgniaužiami. “Oryx and Crake” knygoje pasakojama apie visuomenę, kuri per toli žengė mokslo srityje, kur manipuliavimas genais visiškai į šalį nustūmė etiškumą, kur mokslininkai kūria naujas gyvūnų rūšis transpalantuodami genus, kur mokslininkai, gyvenantys specialiuose nuo likusio griūnančio pasaulio atskirtuose miestuose, kuria tabletes, kurios padaro žmones ir gražius ir laimingus, laboratorijose kuria naujas gyvūnų rūšis.

Kai naujienose nuolat kalbama apie baisias gyvūnų, skirtų maistui, auginimo sąlygas, apie genetiškai manipuliuotus augalus, apie maistinius priedus, mėsos klijus ir t.t., “Oryx ir Crake” distopija neatrodo tokia tolima.

“Sniego žmogus” miega medyje, o dieną jį aplanko naujos žmonių rasės vaikai. Jie jo tarsi visažinio klausinėja apie pasaulį, apie savo kilmę. Sniego žmogus, kurio tikrasisi vardas yra Jimmy  po truputį mintyse grįžta į savo vaikystę, paauglystė ir jaunystę, skaitytojui pasakodamas, kaip per tokį trumpą laiką galėjo įvykti tokia apokalipsė. Jis pasakoja apie savo inžinierius tėvus, apie tai, kaip jis susipažįsta su genialiu Crake ir apie tai, kaip jis pamilsta Oriksę.

M.Atwood po truputį, atsargiai atsleidžia vis daugiau ir daugiau detalių apie Jimmy pasaulį, lėtai maitina skaitytojišką sąmonę to pasaulio aprašymais, ir taip sukuria pilką ir atšiaurų pasaulį.

Tai, kas šitą knygą skiria nuo kitų M.Atwood knygų yra tai, kad šįkart pagrindinis knygos herojus yra vyras. Mano nuomonė, Jimmy-Sniego žmogaus portretas yra net labai pavykęs. Autorė sugebėjo parodyti jo vienatvę, izoliaciją ir kitokio pasaulio ilgesį.

Apie šitą knygą Rasa Drazdauskienė buvo rašiusi “Literatūroje ir mene”

Skirtingi knygos viršeliai

This slideshow requires JavaScript.

K.Ž.G

10 rašytojų taisyklių rašytojams

Zadie Smith:

1 When still a child, make sure you read a lot of books. Spend more time doing this than anything else.

2 When an adult, try to read your own work as a stranger would read it, or even better, as an enemy would.

3 Don’t romanticise your “vocation”. You can either write good sentences or you can’t. There is no “writer’s lifestyle”. All that matters is what you leave on the page.

4 Avoid your weaknesses. But do this without telling yourself that the things you can’t do aren’t worth doing. Don’t mask self-doubt with contempt.

5 Leave a decent space of time between writing something and editing it.

6 Avoid cliques, gangs, groups. The presence of a crowd won’t make your writing any better than it is.

7 Work on a computer that is disconnected from the ­internet.

8 Protect the time and space in which you write. Keep everybody away from it, even the people who are most important to you.

9 Don’t confuse honours with achievement.

10 Tell the truth through whichever veil comes to hand – but tell it. Resign yourself to the lifelong sadness that comes from never ­being satisfied.

čia.

Hilary Mantel taisyklės rašytojams.

Žavingos Margaret Atwood taisuklės rašytojams.

Vis dar nori parašyti knygą?

M.Atwood paslapčių klodai

“In Paradise there are no stories, because there are no journeys. It’s loss and regret and misery and yearning that drive the story forward, along its twisted road.”

M.Atwood (The Blind Assassin)

 

M.Atwood laiko "Aklojo žudiko" egzempliorių

Vienas mano literatūrinių pažadų 2011iesiems buvo perskaityti nors vieną M.Atwood knygą.

Šitą savo pažadą jau įvykdžiau: pirmiausia perskaičiau “Handmaids tale” (būtinai būtinai perskaitykite), o prieš porą dienų baigiau ir M.Atwood knygą “Aklasis žudikas”, kuri yra išleista ir liteuviškai (Alma Littera, 2003).

Knyga 2001aisiais gavo Bookerio premiją, vėliau ir Hammett premiją, nominuota Orange Premijai ir t.t.

Kadangi  “Handmaids Tale” mane siaubingai sukrėtė ir aš iki šiol apie tą knygą vis galvoju, tai gal reikėjo man šiek tiek palaukti su tuo “Akluoju žudiku”, nes vos tik pradėjusi skaityti pradėjau ieškoti kažko panašaus į tai, kas sudėta į “Handmaids Tale”.

Na, to paties neatradau. O radau supratimą, jog M.Atwood yra talentinga ir įvairiapusiška rašytoja, sugebanti rašyti skirtingas knygas, kurios skiriasi tiek stilistika, tiek struktūra.

Bet tuo pačiu abiejose knygose buvo bendrumų, pavyzdžiui mokslinės fantastikos intarpai, be galo rišli, stipri ir labai lengvai skaitoma kalba.

“Aklasis žudikas” yra turtinga ir daugiaskluoksnė istorija (struktūriniu požiūriu daug sudetingesnė nei “Handmaids Tale”) apie dviejų seserų -Iris ir Laura- gyvenimą.

Knyga yra tarsi rusiška matrioška: kiekvienoje istorijoje slypi dar viena, po to-dar viena. Galima sakyti, jog knygoje yra keturi siužetiniai sluoksniai.

Pirmasis sluoksnis- sesuo Iris pasakoja apie savo dabartį, kai ji yra jau sena vieniša moteris, žvelgianti atgal, ne tik todėl, kad tos ateities ne tiek jau daug ir liko, bet ir todėl, kad jaučia tam tikrus sąžinės priekaištus dėl jaunystėje padarytų  ar nepadarytų dalykų. Jau pirmajame knygos sakinyje skaitytojui pasakoma, kad praėjus dešimčiai dienų nuo karo pabaigos jos sesuo Laura nusižudo nuvažiuodama nuo skardžio. Tad Iris senatvėje pagaliau pasiryžta papasakoti ilgai slėptą teisybę.

Antrasis sluoksnis- Iris pasakoja apie savo ir sesers vaikystę, jaunystę. Apie jų šeimą, mokytojus, įsimylėjimą. Ir svarbiausia apie jų abiejų santykius, apie jų seseriškąją dinamiką.

Trečiasisi sluoksnis- sesers Lauros-žymios rašytojos-  parašytos knygos “Aklasis žudikas” skyriai, aprašantys dviejų įsimylėjėlių slaptus, erotinius susitikimus.

 

M.Atwood rašo "Handmaids Tale". 1984 metai. Berlynas

O ketvirtajame sluoksnyje- pagrindinis veikėjas vyras iš Lauros knygos “Aklasis žudikas” savo meilužei pasakoja fantasy ir mokslinės fantastikos pilnas baisias istorijas apie gyvenimą ir baisias tradicijas išgalvotama Sakiel-Norn mieste. Tas istorijas pasakodami įsimylėjėliai tarsi bėga nuo realaus pasaulio, kuris yra atgrasus, purvinas ir jiems abiems dėl skirtingų priežaščių pavojingas.

Atrodytų, jog suvaldyti visus šitus sluoksnius ir prasmingai juos surišti būtų sunku, bet M.Atwood tai, atrodo, daro be jokių ypatingų pastangų, lengvai sudėliodama visas trūkstamas daleles.

Su laiku visos tos istorijos priartėja viena prie kitos, sustiprindamos pasakojimą ir galiausiai kulminuojančios į tą teisybę, kurią ir norėjo papasakoti Iris.

M.Atwood naudojasi dideliu literatūrinių kūrybinių priemonių arsenalu. Laikas jos knygoje nėra linijinis, ji pasakoja istoriją per prisiminimų aprašimus, per fiktyvias istorijas. Ji staigiai stumdo skaitytoja tarp dabarties ir praeities, ir visa tai padeda jai sukurti sodrų ir sudėtingą romaną, kuris yra ir šeimos kronika, ir detektyvas, ir mokslinė fantastika, ir dienoraštinis pasakojimas su dokumentiniais intarpais, ir istorinis romanas apie vieną Kanados laikmečių.

Pradžioje skaičiau ramiai, neskubėdama, o pabaigoje tai jau strimgalviais, nes taip baisingai knietėjo sužinoti, kas iš tikrųjų atsitiko su įdomiąja seserimi Laura.

Ir M.Atwood man, skaitytojai, atskleidžia tamsias šeimos paslaptis ir slaptas dramas. Bet ne per kažkokius pletkus ar banalias užuominas.

M.Atwood veda skaitytoją per geros literatūros puslapius, per gerai sukonstruotą istoriją ir per gražią kalbą. O pačioje pabaigoje įduoda paskutines mažas trūkstamas užuominas apie seserų paslaptis – nepaslaptis.

Nors kolkas esu skaičiusi tik dvi jos knygas, man jau velnioniškai aišku, kodėl apie M.Atwood kaip rašytoją jau yra parašyta krūva knygų. Kodėl jos kalba analizuojama moksliniuose straipsniuose, ir kodėl ji yra tokia populiari rašytoja ne tik Kanadoje.

Ir dar džiaugiuosi, kad ji tokia produktyvi rašytoja, ji yra parašiusi daug knygų, tai man nereikės jausti atwoodiškos abstinencijos. Lentynoje jau laukia “Oryx och Crake”  (“Oriksė ir Griežlys”, Alma Littera, 2004) ir “Cat’s Eye”.

K.Ž.G

 

 

 

 

 

 



M.Atwood “Handmaid’s Tale”

Mano viena mylimiausių dėstytojų, vėliau mano kolegė, o dabar draugė Marie man jau seniai sakė: “Giedre, skaityk M.Atwood knygas. Man jos pačios geriausios. Pamatysi, ir tau patiks”. Tai kai lankiausi pas ją namuose, ji man iš savo lentynos išrinko dvi M.Atwood (kurios vardas nuolat figuruoja kandidatų Nobelio premijai gauti sąrašuose) knygas: “The Blind Assasin” (Booker premija 2001-aisiais) ir “Handmaid’s Tale” (nominuota Booker premijai 1986 ir patekusi į short-list).

Tai dabar sėdžiu prie kompiuterio, prieš dvi valandas pabaigusi skaityti “Handmaid’s Tale”, ir bandau aprašyti knygą taip, kad tuojau pat pultumėt ją skaityti. Atsiprašau už žodinę klišę, bet pirmiausia kas ateina į galvą, tai pasakyti, kad aš sukrėsta. Siaubingai.

Nes M.Atwood rašo taip, kad man kelis kartus teko sau garsiai pasakyti “Čia tik knyga.”. Porą kartų turėjau padaryti pertrauką, nes protas neišnešė, nes visa esybė protestavo prieš tą Gilead respublikos pasaulį, kuriame gyvena knygos herojė Offred.

Perteikti pagrindinės herojės Offred sugestyvaus pasakojimo ir baisios istorijos čia tikrai nesugebėsiu, bet kad įtikinčiau ir kitus knygą perskaityti, pasakysiu, jog tai , ko gero, bus šių metų geriausia mano skaityta knyga, nors dar tik kovas.

‘The Handmaid’s Tale” – distopija, aprašanti Offred, gyvenusios prieš Gilead respublikos sūkurimą ir jau po jo, istoriją. Gilead respublika – totalitarinė, fundamentalistinė valstybė, įsikūrusi Jungtinių valstijų teritorijoje, kurios įstatymai remiasi pažodiniu Biblijos tekstų supratimu, kur yra grįžta prie taip vadinamų tradicinių šeimos vertybių (Ar jums tai primena ką nors? Man tai labai primena Lietuvoje dabar taip dažną diskursą apie tai).

Dėl gamtinio užterštumo, radiacijos, AIDS, dar nematytos sifilio atmainos, gimstamumas smarkiai mažėja, tad nauja susikūrusi Gilead respublika su tuo kovoja remdamasi Biblijos žodžiu ir sukuria  baisią, atgrasią visuomenę, kurios pagrindas – griežta hierarchija. Moterys, ištekėjusios už aukštas pareigas užimančių vyrų gali būti Žmonomis. Jos visada dėvi mėlynus rūbus ir dažnai yra nevaisingos. Kadangi jos pačios negali susilaukti vaikų visuomenėje priverstinai egzistuoja grupė Tarnaičių, kurių pagrindinė pareiga yra pastoti nuo Žmonos vyro ir išnešioti vaiką, kurio ji, žinoma, pasilikti sau negalės (Ar tai jums ką nors primena?).

Tarnaitėmis priverstinai tapo vaisingos moterys, kurios, pavyzdžiui, buvo ištekėjusios antrą kartą arba gyveno nesantuokoje. Tarnaitės visada dėvi raudonus drabužius, ant galvų nešioja savotiškus baltus kykus, kurie neleidžia joms žvalgytis į šalis ir tuo pačiu apsaugo jas nuo vyrų žvilgsnių.

Trečioji kasta – Tetos, pagyvenusios, vaikų nesusilaukusios moterys, kurių pareiga paruošti (greičiau išmuštruot) Tarnaites jų dieviškai pareigai atlikti. Yra ir Nemoterų kategorija, kurią sudaro nevaisingos moterys, pasipriešinime dalyvaujančios politikės, lesbietės, našlės.

Knygos pagrindinė herojė, kuri pasakoja savo istoriją yra vardu Offred. Tai netikras jos vardas, nes tikrą vardą uždrausta naudoti. Dabar ji Fredo (todėl ir Of Fred) ir jo Žmonos Tarnaitė.

Iš Offred pasakojimo galima suprasti, kad net iki Gilead laikų moterims nebuvo lengva, jos buvo dažnai verčiamos objektais, kur joms teko patirti seksualinė prievartą, smurtą ir t.t. (Ar tai jums ką nors primena?). Būtent tai ir yra nuolat pabrėžiama Gilead respublikoje, jog Gilead laikais moterys yra “apsaugotos” griežtomis taisyklėmis, jos yra supančiotos fundamentalistinėmis religinėmis normomis ir tuo pačiu nužmoginamos.

Teta Lydia pasakodama apie vyrus sako “They can’t help it, she said, God made them that way but He did not make you that way. He made you different. It’s up to you to set the boundaries“. Taigi, suprask, vyrus veda jų nekontroliuojami instinktai, o moterys savo instinktus, savo seksualumą privalo suvaldyti. Negana to, būtent moterims užkraunama atsakomybė už ribų nustatymą, būtent ant jų gula kaltė, kai vyrai nesusivaldo.  Ar jums tai ką nors primena? Man tai labai daug ką. Pavyzdžiui tą “Nereikėjo po klubus naktimis vaikščioti”. Arba “Apsirengusi trumpiausiu sijonu, staipėsi staipėsi ir prisistaipė” arba tiesiog “Pati prisiprašė”.

Tarnaičių kūnai yra kiek įmanoma sutaurinti, paversti vaisingumo šventovėmis, kaip kartą knygoje sakoma moterys tapo “vaikščiojančiomis gimdomis” ir iš individo yra paverčiamos į indą, kuriame turi augti vaisius. Tai vienintelis vaisingos moters tikslas, bet koks atsisakymas  gresia baisiomis sankcijomis. Vaisingos moterys priklauso visuomenei, yra tarsi jos nuosavybė.

Žinoma, galima sakyti, kad pas mus taip nėra, bet prisiminkit, kaip elgiasi aplinkiniai, kai moteris laukiasi. Žmonės leidžia sau komentuoti priaugtus kilogramus, vos iš matymo pažįstami  leidžia sau grabalioti nėščios moters pilvą arba aiškinti, kokioje padėtyje geriausia gimdyti.

Žinoma, galima sakyti, kad pas mus taip nėra, kad bažnyčia nereguliuoja mūsų privačių gyvenimų, bet yra daugybė pavyzdžių, kurie sako visai ką kitą. Čia vienas  pavyzdys.

Iš pradžių buvo sunku susivokti, kol nesupratau, kad čia šiurpi distopija, ko negavau daugiau informacijos apie egzistuojančias kastas, bet M.Atwood protingai po truputį  išdalija tą informaciją, ir pasakojimas įgauna savo formą.  M.Atwood rašo lėtai, neskubėdama, kurdama juodos ateities viziją.  Knygoje ne tiek daug veiksmo, kiek Offred kasdienybės aprašymo, bet kadangi mums ta kasdienybė tokia tolima ir nesuvokiama, nėra nuobodu.

Autorė puikiai perteikia Offred vienatvę, jos izoliaciją, nepasitikėjimą niekuo (Gilead respublikoje bet kas gali būti paskųstas ir išduotas), jos turėto, o dabar atimto gyvenimo nostalgiją, žmogiško prisilietimo ilgesį, į narvelį uždarytos ir vaisingumo tikslais išnaudojamos moters išgyvenimus.

Knyga parašyta 1985 metais ir man iki nesuprantama, kaip aš apie ją nieko nebuvau girdėjusi. Kiek tokių įstabių knygų aš esu praleidusi?

1990-aisias pagal knygą buvo sukurtas filmas. Čia jo anonsas.

O mano draugei knygų žiurkei Linai, kuri norėjo sužinoti, ar verta skaityti šitą knygą, sakau: stumk visas kitas į šoną. Tuojau pat.

Penelopė, Odisėjas ir Parulskis

Išorinis knygos viršelis

Šitas postas turėjo būti apie Penelopę, Odisėjo žmoną, tą pačią, kuri ištikimai (?) laukė savo vyro grįžtančio iš Trojos karo, bet juk gyvenime dažnai nutinka visai kitaip, nei planavai, tai ir šis postas man rašosi apie Penelopę ir Odisėją. Ir dar S.Parulskį, su kuriuo labai nesirimuoja žodis virgin, bet taip jau yra, kad aš vis dar Parulskio virgin, nors namie manęs ir laukia Murmanti siena (dėl nerealaus pavadinimo), o gal ir Sraigė su beisbolo lazda, net nebežinau.

 Taigi, jau nuo labai seniai namie eilėje stovi viena Margaret Atwood knyga, kurios niekaip nepaimu į rankas, reikės greičiau paimt. Bibliotekoje labai nustebau pamačiusi šios autorės knygą, nes maniau, kad nieko nėra išversta. Pasikuitusi radau ir dar vieną, tai visai likau nustebusi, eilinį kartą supratau, kad žinau, kad nieko nežinau.  Knyga iš labai įdomaus projekto, kuris apima įvairių žinomų autorių mitų interpretacijas, serijos.

Vidinis knygos viršelis

 Knygoje M. Atwood mitą pasakoja Penelopės ir jos dvylikos tarnaičių , kurias Odisėjas, grįžęs iš savo didvyriškos kelionės, nužudė, lūpomis. Ar tikrai ji tokia buvo, jo žymioji kelionė? Kokią paprastą realybę slepia mitas?

Sklido gandai, kuriuos plukdydavo kiti laivai. Vieni pasakojo, kad Odisėjas ir jo vyrai pasigėrė pirmame uoste, į kurį jie atplaukė, ir vyrai sukėlė maištą; ne, sakė kiti – jie paragavę stebuklingo augalo, nuo kurio netekę atminties, o Odisėjas juos išgelbėjęs surištus nugabendamas į laivus. Odisėjas kovėsi su milžinišku vienaakiu Kiklopu, sakė vieni; ne, tai buvęs tik vienaakis smuklininkas, sakė kiti, o ir peštynės buvusios dėl neapmokėtos sąskaitos. Kai kuriuos vyrus surijo žmogėdros, sakė vieni; ne, tai buvusios įprastos triukšmingos girtų muštynės, kurių pasekmės – nukąstos ausys, sukruvintos nosys, badymasis peiliais ir paleistos žarnos, sakė kiti. Odisėjas svečiavosi pas vieną deivę užburtoje saloje, sakė vieni; ji pavertusi jo vyrus kiaulėmis – visai nesunkus darbas, mano požiūriu,- bet ir vėl atvertusi juos žmonėmis, nes įsimylėjusi Odisėją ir maitinusi jį negirdėtais skanumynais, kuriuos ruošdavo savo nemirtingomis rankomsi, ir jie kasnakt mylėdavęsi kaip pamišę; ne, sakė kiti, tai buvęs tik brangus viešnamis, ir jis tik gyvenęs šeimininkės sąskaita.“  

Galvojau, kad tuo mano susidūrimas su mitais ir baigsis, ir štai šiandien vartydama seną dienraštį (na, praėjusios savaitės) radau interviu su Sigitu Parulskiu apie jo naują knygą vėl geruliu pavadinimu „Vėjas mano akys“, kurioje rašoma apie Odisėjo atostogas vienoje Graikijos saloje. Jei būčiau postą rašius vakar, tai Penelopės ir Odisėjo kelionė būtų pasibaigus anksčiau, dar Graikijoje, o dabar užsitęsė iki Lietuvos.  Įdomus interviu ir smalsu, kokia gi dabar ten ta knyga. Bet tegul stojas ji prie visų, į ilgą eilę, kol kas užtenka man Odisėjo.

Beje, čia šiaip nuorypis į knygos temą –  Sigitas Geda buvo pasakęs, kad „Odisėjas ne jūra keliavo, o siela. Odisėja – vyro sielos kelionė.“ Kas perskaitysit, pasigirkit :).

 Ir dar viena mintis iš Penelopės, apie kurią turėjo būti šitas postas:

 „Ką gali padaryti moteris, kai skandalingos paskalos sklinda po pasaulį? Jeigu ji ginasi, atrodo, kad ji kalta.“

 Ir dar labai keistas man pasirodė knygos viršelis, t.y. knygos du viršeliai – tokie skirtingi, atrodo, lyg ne ta pati knyga būtų, ane?

@