One day

Būna knygų, kurios man sukelia tokį įdomų jausmą. Skaitydama galvoju, kad na, nėra ji tobuliausia knyga, bet ji sukuria kažkokį jaukumo jausmą ir ją tiesiog miela skaityti. Dabar man dvi tokios knygos lenda į galvą – Nicole Krauss The Great  House ir David Nicholls One Day, kurią perklausiau važiuodama į pajūrį ir atgal. Beje, mano naujas atradimas – klausyti knygos prieš miegą. Visos šviesos jau išjungtos, kūnas jau apšilęs po kaldra, o į ausis kas nors maloniai skaito – net užmigti padeda greičiau!

Man labai patiko pati  knygos idėja – aprašyti daugelio metų vis tą pačią dieną ir tokiu keistu būdu atskleisti, kaip pasikeitė žmonių gyvenimas. Knygoje tie metai taip greitai bėga ir iš tikro smalsu, kas bus toliau, kas bus toliau. Nors iš kitos pusės šią meilės istoriją galima laikyti gana banalia, bet, kaip jau sakiau, šokinėjimas laike knygą išgelbėja.

Apie pabaigą, apie kurią jau diskutavome komentaruose – na, sakyčiau tokia nelabai originali pabaiga. Panaši į “Ežio eleganciją”. Ir iš viso, neišduodant tos pabaigos, toks jausmas, kad autoriui, kuris taip pabaigia savo knygą ar kantrybės pritrūksta, ar kas pasidaro (leidėjas skubina?).Nors tas sugrįžimas pabaigoje į pradžią man visai gražiai uždaro kažkokį knygos ciklą, gal visai ir logiškai viskas gaunas. Nepaisant kabliukų – nebloga knyga visiems norintiems nevarginančio skaitymo, o aš labai lauksiu filmo.

Lina

Advertisements

Ežio elegancija

Dabar sakau: daugiau niekada nesakysiu, kad nepirksiu knygų (šiandien, šią savaitę, šį mėnesį), nes kvaila taip sakyti, geli pražiopsoti superinę knygą, ir kam to reikia? Taip džiaugiuosi nusipirkus tą “Ežio eleganciją”, džiaugiuosi, kad KŽG apie ją parašė praktiškai tuo metu, kai ji buvo išleista Lietuvoje, man tik tereikėjo ją pamatyti knygyne ir pakratyti paskutinius litus, buvusius kišenėj. O dėmesį į knygą buvo lengva patraukti, nes ji tokia delno dydžio, maloniai nedidelė, gražiai išleista.

Ar patiko man? Na, tikriausiai geriausiai atsakytų faktas, kad šiandien ryte taip norėjau ją pabaigt perskaityti, kad nusinešiau į vonią – tik keli puslapiai, greit pabaigiu, nusiprausiu, išsifenuoju, pamaitinu kukulį ir važiuoju su sese ir kukulytėm. Aha, perskaičiau, žiūriu, kad išvažiuot reikia už penkių minučių, o aš dar nieko nepadarius… (Spėjau – gal preitam gyvenime buvau karys?).

Labai jaučias, kad autorė gyvena Japonijoj. Jos puslapyje daug daug gražių jos vyro darytų Japonijos nuotraukų. Gražu. Na, o knygoje, jaunoji Paloma skaito japoniškus komiksus, o į knygos antrą pusę atsiranda (kaip saulė iš rytų) toks nuostabus ponas Kakuro.

Jaučiasi, kad autorė filosofė – daug visokių filosofinių Renė-autorės pamąstymų. Tiesa, su jais man sunkiau sekės, tik pradedu skaityt pamąstymus ir jau, žiū, nuklajoju kur nors su savaisiais, pametu mintį, nebegyvenu su knyga. Gal knygos minusas? Džiaugiuosi, kad skaičiau lietuviškai, nes angliškai tuos pafilosofavimus tikriausiai iš viso tektų praversti. O gal vertėja irgi jų nesuprato? 🙂 🙂 🙂 Šiaip vertimas neblogas, be tų pafilosofavimų skaitėsi sklandžiai (vertėja iš prancūzų – Eglė Juciūnaitė), tik vienas sakinys užkliuvo, niekaip nesupratau: “Mano seseriai davė vardą vyresnės, mirusios gimstant, kuri turėjo jau velionės tetos vardą.” Man atrodo, kažkur pasimetė vienas žodis 🙂

Autorė apie pafilosofavimus knygoje: “I followed a long, boring course of studies in philosophy. I expected it to help me understand better that which surrounds me: but it didn’t work out that way. Literature has taught me more. I was interested in exploring the bearing philosophy could really have on one’s life, and how. I wanted to illuminate this process. That’s where the desire to anchor philosophy to a story, a work of fiction, was born: to give it more meaning, make it more physically real, and render it, perhaps, even entertaining.” (iš čia)

Tiesa, KŽG, kad knygą į švedų kalbą išvertė dvi vertėjos manau yra super idėja. Skaitant man dažnai kildavo klausimas, o kuriai veikėjai priklauso skyrelis (skyreliuose “kalba” arba Renė, arba Palomai)? Gal, jei būtų versta skirtingų vertėjų, toks sunkumas neiškiltų? Žinoma, autorė veikėją nurodo skyrelio pradžioje (Palomos skyreliai, pvz., prasideda “giliomis mintimis”), bet vis tiek skaitant kažkaip pasimesdavo man. Susikaupt labiau reikėjo 😉

Man ši knyga apie draugystę. Sielų draugystę, perlipančią kvailus nusistatymus, stereotipus. Apie dviejų moterų (Renė ir Manuelos), moters ir mergaitės (Renė ir Paloma), giminingų sielų (Renė ir Kakuro). Draugystę, kai gali juoktis iki apsiverkimo ir pilvo skausmo, verkti, kol užlieji apačioje gyvenančius kaimynus, iki begalybės tylėti gurkščiojant arbatą, tuo pačiu metu pasakyti tokią pačią frazę, taip pat pavadinti katinus. Apie draugystę nepaisančią visuomenės išrūšiavimo.

ne į temą - man labai patikęs pirmosios Barbery knygos viršelis

Apie prancūziškos visuomenės rušiavimo ypatumus čia rasite daug. Štai ką sako Paloma: “Ponia de Brogl yra žmona pono de Broglio, kuris buvo priimtas į valstybės tarybą vadovaujant Žiskarui, ir yra toks užkietėjęs konservatorius, kad nesisveikina su išsiskyrusiais žmonėmis. Kolomba jį vadina “sena fašistine kiaule”, nes ji niekada nieko neskaitė apie Prancūzijos dešiniuosius, o tėtis jį laiko tobulu politinės sklerozės pavyzdžiu.  Jo žmona tokia pat: kostiumėlis, perlų vėrinys, kietai sučiauptos lūpos ir būrys anūkų, kurių visų vardai Greguarai ar Mari. Iki šiolei ji vos sveikindavosi su mama (kuri yra socialistė, dažytais plaukais ir smailianosiais batais).” Visi veikėjai gyvena viename name, o jo gyventojai savotiškai atspindi visus įmanomus visuomenės sluoksnius – turtuolius, politikus, suaugusius, vaikus, šunis :), kates :), netoliese gatvėje gyvenačius benamius,  narkomanus, darbininkus, namų sargus ir tvarkytojus.

Kai skaitau, dažnai laukiu knygos pavadinimo šifro. Kažkokio tiesioginio ar netiesioginio pavadinimo paaiškinimo. Šios knygos pavadinimo šifrą radau 170 psl. :): “Ponia Mišel elegantiška kaip ežys: iš išorės ji apsišarvavusi dygliais – tikra tikrove – bet aš jaučiu, kad iš vidaus ji rafinuota taip kukliai kaip ežiukai, kurie yra apgaulingai atsainūs, žiauriai vieniši ir siaubingai elegantiški gyvūnėliai.” (Praėjusią vasarą gyvatvorėje aptikau ežiuko kamuoliuką – labai jau lojo mūsų kalytė. Ilgai laukiau, kol iškiš savo apvalią nosytę, bet jis buvo išsigandęs ir kantresnis nei aš – kai nuėjus grįžau po kelių minučių, jo jau nebebuvo. Pieną lakantis ežiukas – nerealus vaizdas.)

|įsivaizduojanti pieną lakantį ežiuką|

Kas be nuodėmės…

Grobis

…meskit į mane akmenį. Viena žavi mūsų komentatorė tai tikrai nemes… Tikiuosi. Na, ką, nu kaip galima atsispirti žaviems KŽG aprašymams? Žinau, negalima, ypač jei užsuki į knygyną ir pamatai šviežutėliai išleistą aprašytąją knygą… Ir tai dar jaučiuosi mažai nusidėjus, nes norėjau nusipirkt dar tris, o nusipirkau… tik dvi… Pati juokiuos. Nepagydoma liga, ir nieko čia nepadarysi…

|tarp akmenų|

Apie moters pergalę, D.Brown ir ežius

Eovyna (ir niekas kitas) nugalėjo Nazgulų valdovą

Mano kolegė knygų žiurkė L dažnai galvoja apie vertimo kokybę, o aš šitoj srity turiu nelabai rafinuotą skonį. Nors, žinoma, kartais ir man kai kurie dalykai, susiję su vertimu, užkliūna. Pavyzdžiui pirmajame “Žiedų valdovo” vertime į švedų kalbą, kurį atliko Åke Ohlmark, įsipainiojo ,sakyčiau, neatleistina klaida. Keliose vietose buvo sumaišyti įvardžiai, ir Nazgulų valdovą nužudo ne Eovyna, o Meris! Originale rašoma “No man kan kill me”, o vertėjas šioje vietoje “man”  išvertė kaip “žmogus”, o ne kaip “vyras”. Juk Eovyna po to sako: “Su gyvu vyru reikalų tau neteks turėti! Tu žvelgi į moterį. Aš esy Eovyna, Edmundo duktė”. O kadangi Meris buvo ne žmogus, o hobitas, tai pirmajame švediškame vertime jam teko garbė nugalabyti Nazgulų valdovą. Įsivaizduojat kaip apmaudu Eovynai, kai iš jos TOKIĄ pergalę atėmė? Net nekalbu apie pyktelėjusius “Žiedų valdovo” gerbėjus.

Kita istorija susijusi su vertimais yra irgi šiek tiek liūdnoka, mano akimis žiūrint, nors yra labai reprezentatyvus šių dienų knygų leidybos simptomas. D.Brown knyga “Prarastasis simbolis” anglų kalba buvo išleista 2009 rugsėjo 15ąja. Vos po šiek tiek daugiau nei mėnesio – spalio 21ąją -ši knyga jau išversta i švedų kalbą pasirodė knygynuose (Lietuvoje- tik 2010 sausį) Kaip čia taip greitai švedams pavyko išversti? Atsakymas mane gerokai suerzino- knygą vertė šeši vertėjai. Kiekvienam teko maždaug 100 puslapių. Įsivaizduojat? Teisinamasi tuo, kad skaitytojai labai jau nekantrauja, kad jie nenori laukti. Dar kaltinama D.Brown knygos leidykla Random House ir pats rašytojas, nes jie dėl piratinių kopijų baimės atsisakė užsienio leidykloms suteikti išankstinį knygos egzempliorių, kad vertimo darbai būtų pradėti anksčiau. Šeši vertėjai verčia tą pačią knygą ir dar “ant greičio”. Na, tikrau nemanau, jog tokiu budu galima atlikti puikų veikalo vertimą. Netikiu, kad šeši vertėjai gali išlaikyti teksto ir stilistinės kalbos vientisumą.

Bet! Yra viena išimtis. Muriel Barbery knygą “Ežio elegancija”  į švedų kalbą vertė dvi vertėjos, bet šiuo atveju tai, manau, buvo net privalumas. Knygą “Ežio elegancija” sudaro dviejų veikėjų Renée ir Paloma pasakojimai, tad kiekviena vertėja vertė vienos veikėjos mintis. Šitoks variantas man net labai patinka, juk taip gal net labiau pabrėžiama knygus struktūra ir veikėjų kalbiniai skirtumai. Beje, filmas pagal knygą šį mėnesį jau pradėtas rodyti Lietuvoje

Šiaip tai aš, kaip jau minėjau, esu tikrai neišranki vertimams, išskyrus vertimus iš švedų į lietuvių. Jei kada skaitau kokį švedų rašytoją lietuviškai, tai labai jau dažnai vartau akimis ir dūsauju.

K.Ž.G