Ilga metinė ataskaita

Naujausioji mano ataskaita bus ne kiekybinė, nes, jei atvirai, tai nežinau skaitytų knygų kiekio 2015aisiais. Ne viską užsirašinėjau, planavau užrašyti vėliau, skaičiau po du ar tris kartus tą patį kūrinį. Tai geriau tada rašysiu iš kokybinės pusės.

Geriausia metų knyga

Jau maniau ir praeis metai be TOS knygos. Kiek skaičiau, niekas nesuteikė man tokio jausmo, kad rašyčiau KŽL: „Būtinai skaityk šitą. Būtinai“. Galvojau, kad bus metai, kai būsiu skaičiusi „Hamletą“ tris kartus, Harį Poterį – septynis, o “Angeliną Baleriną” – 50. Bet rugpjūčio mėnesį man į rankas pateko Lidia Yuknavitch straipsnis, kurį aš rekomendavau tinklaraštyje, o po to kai jį perskaičiau, jis man iš galvos niekaip neišėjo. Pradėjau aš googlinti Lidia Yuknavitch ir atradau, kad jos biografinė knyga „Chronology of Water“ gauna puikius atsiliepimus ir nusipirkau.

Oh dear! Na ir knyga! Sunku papasakoti, kaip Yuknavitch. Pirmas į galvą ateinantis žodis yra „raw“.

blog-chronology_belly_568_450_80

Aš dažnai atsižegnoju nuo visokių biografijų, kuriose vien baisumai ir prievarta. Negaliu pakęsti tų, kurias skaitomos dėl cekavos Zosės sindromo, kur dėliojamos baisios detalės, vien tam kad sukelti skaitytojo pasibaisėjimą. Yuknavitch knyga visai kitokia. Jos literatūrinė kalba yra tokia stipri, tokia užtaisyta, tarsi įelektrinta. Kalba kartais slepia dalykus, o Yuknavitch kalba atvirkščiai – atskleidžia. Nėra detalių baisių prievartos aprašymų, bet jos nesentimentali kalba atsiranda, matyt, būtent iš tų tamsių, pilnų juodų šešėlių vietų. Nuolat besikartojanti vandens metafora prasmingai suriša Lidia Yuknavitch gyvenimo įvykius. Beje, knygos viršelio sprendimas yra labai gražus.
(KŽL, tau jau nupirkau egzempliorių)

Visai netikėtai praėjusieji metai tapo metais, kai aš skaičiau labai daug poezijos. Poezijoj suradau paguodos, kai kartais atrodė, jog pasauly neliko jokios humanistinės logikos. Kai mano pažįstami žmonės piktinosi, kad pabėgėliai jiems gadino atostogas Graikijoje, kai kasdien laikraščiai publikavo vaikų su pripučiamomis plaukimo pagalvėlėmis nuotraukas, kai suaugę žmonės, kuriuos aš kartu su kitais savanoriais mokiau švedų kalbos, verkdavo iš nerimo dėl savo artimųjų, eilėraščiai davė žodžius, kurių pati nesugebėjau rasti. Taip mano lentynoje atsirado knygelė su Warsan Shire eilėraščiais. Keletą jų labai gerai išvertė Marius Burokas.

„vėliau, naktį
laikiau ant kelių atlasą,
vedžiojau pirštu po pasaulį
ir šnabždėjau
kur skauda?

jis atsakė
visur
visur
visur“

KAI PASKUTINĮKART MATĖM TAVO TĖVĄ

Jis sėdėjo skolintoj mašinoj ligoninės
stovėjimo aikštelėj, skaičiavo pastato
langus, spėliodamas, kuris iš jų švyti
jo klaida.

index

Warsan Shire

Kita poetė, kurią „atradau“ praėjusiais metais yra amerikietė Mary Oliver. (Ji, skirtingai nuo Warsan Shire, yra išleidusi daug poezijos rinktinių, Warsan Shire pirma tikra bus išleista šiemet).

Someone I loved once gave me
a box full of darkness.

It took me years to understand
that this, too, was a gift.

//Mary Oliver “The Uses of Sorrow”

quote-it-is-a-serious-thing-just-to-be-alive-on-this-fresh-morning-in-this-broken-world-mary-oliver-49-54-71

Įsiminusios:
Nina Bouraoui ”Garçon manqué” . Niekas taip nerašo apie kalbą, identitą, prisiminimus ir praeitį kaip ji. Prognozė:  Nobelio premija ateity.

images

Nina Bouraoui

 

M.Atwood “The Penelopiad”. Odisėjo mitas yra daug kartų perrašytas ir interpretuotas, bet ši knyga, ne iš Odisėjo, o iš jo žmonos Pelepopės perspektyvos. Pagal mitą, grįžęs Odisėjas ne tik nužudo besipiršusius jo žmonai vyrus, bet ir dvylika tarnaičių, kurios kartu su Penelope pateikia savo versiją. Atwood žvilgsnis kaip visada intelektualus ir kritiškas.

Bet metų įvykis man buvo, kad savo šešiamečiui perskačiau pirmas keturias knygas apie Harį Poterį. Jis vaikšto dabar su Hario Poterio šaliku ir kai ko nors nepasiekia šaukia “Accio”. Darželio baigimo proga jis gavo visas serijos knygas, bet kadangi rudenį pasirodė Jim Kay iliustruota pirmoji knyga, tai Kalėdoms gavo ir ją.


HP-large

K.Ž.G

3 rekomenduojami knygų sąrašai

Visas straipsnis 15min.lt

burokas

Iš šito sąrašo skaičiau penkias, o Pirmąją savižudybę kaip tik parsinešiau iš bibliotekos.kackute

Iš šio sąrašo skaičiau 3, knyga apie Jeanette Winterson laimę jau laukia lentynoj (bandysiu dar kartą po nelabai sėmingų Apelsinų).jonusys

Labai įdomus sąrašas. Iš jo skaičiau keturias knygas, bet iš tų keturių dvi sakyčiau nelabai patiko. O dar Vilko dvaras nelemtasis, kurio mano kantrybė neišlaikė…

Kaip tau šios rekomendacijos?

Knygų mugė. Trečia diena. Mirus iš pavydo. Sau

Jau seniai neturėjau tokios dienos. Tikras penas sielai. Tiek įspūdžių, kad tikrai nežinau, kaip reikės viską parašyti, juk buvau aštuoniuose renginiuose-susitikimuose-diskusijose. Ne, ne, tikrai neįmanoma šiandien aprašyti, bet kartu ir gaila tų emocijų, kurios rašant ne šiandien vis labiau blės, o paskui iš viso aptingsiu ir neparašysiu. Ką daryt?

Gal nuoautografų pradėsiu. Neįtikėtina, bet šiandien pamiršau pasiimti “Žydų šimtmetį” autoriui pasirašyti. Kaip gali nepamiršti, kai lakstai be galvos. Bet nieko, paprašiau autoriaus pasirašyti ant skirtuko, kuris dabar jau saugiai įklijuotas į knygą.

Yuri Slezkine

Sofi Oksanen parašas panašus į jos šukuoseną

Dominikas Velička "Vyno istorijos"

D.Veličkos knygos pristatyme labai norėjau sudalyvauti, bet nebespėjau. Knygos neplanavau pirkti, bet kai pamačiau pasirašinėjantį autorių, nusprendžiau nepraleisti galimybės.

Tomas Venclova "Vilnius. Asmeninė istorija"

Bėgte bėgau pirkti Tomo Venclovos knygos po susitikimo. Nerealu, kad gavau autografą.

Gabija Grušaitė "Neišsipildymas"

Šis autografas Catalin Dorian Florescu. Jo knyga dar tik gimsta, o jos gimstančios ištraukas skaitė Sigitas Parulskis. Labai patiko. Vėlavau į šitą susitikimą, nežinojau, ką čia skaito, pradėjau klausinėt šalia sėdinčių žmonių, jie irgi nežinojo. Kai pamatysite knygynuose knygą “Zaira”, rėkite man čia visais įmanomais kanalais, labai noriu tos knygos ir jai labai pasisekė, nes ji turės autoriaus autografą. Irgi ant skrajutės ir dar su kažkokia užuomina!

C.D.Florescu "Zaira"

Ir dar prašau padėti man iššifruoti, ką vakar parašė poetas Marius Burokas?

Marius Burokas "Išmokau nebūti"

Beje, taip ir nesugebėjau knygoje rasti to eilėraščio, apie kurį kalbėjau. Gal į knygą neįdėjo?

|to be cont|

Knygų mugė. Antroji diena – excited

Šiandienos knygos

Šiandien diena prasidėjo spontaniškumu. Vietoj to, kaip kad planavus eičiau į diskusijų klubą apie Milašių (jame dalyvavo T.Venclova), aš paskutinę minutę įšokau į traukinį važiuojantį į Vilnių – Laimono Briedžio knygos „Vilnius – savas ir svetimas“ pristatymą. Viskas iš meilės šitam miestui. Sakysit, kad visai jau išprotėjau, nes vidury susitikimo, išsmukau iš salės, nubėgau laiptais žemyn, nusipirkau tą knygą ir parlėkiau atgal. Žinau, žinau… bet taip jau man nutinka su tom knygom – now or never. Taigi, dar ir autografą susižvejojau. Įdomiausia, kad po „Žydų šimtmečio“ jau galvojau, ne, ne, dabar skaitysiu grožinę, o štai ir vėl negrožinė knyga man ant satlo guli ir taip nori būti perskaityta, kad jaučiuosi visai pasimetusi.

Per susitikimą (kaip trumpai jie trunka – tiesiog neįmanoma), sužinojau įvairiausių dalykų, pvz., kad JAV New York vastijoje yra miestas Vilna (o gal Wilna), kuris buvo įkurtas 1813 m. prancūzų, Napoleono įžengimo į Vilnių garbei!

Kalba autorius Laimonas Briedis

Knygos autorius dabar gyvena Vankuveryje, Kanadoje. Toks pažįstamas jausmas, kai autorius pasakoja, kaip iš Vilniaus tempė savo knygas už Atlanto ir kaip, atvažiavus į Vilnių, jam tų visų knygų baisiai trūksta. Aš, aišku, ne tokiais atstumais, bet taip pat paskui save tampausi kiek galima daugiau knygų, nes man bet kada bet kurios gali pritrūkti, o tas jausmas tiesiog nepakenčiamas.

 Įsivaizduojat, susitikime buvo Vilniaus gatvių Kunigaikštis (nežinantiems paminėsiu, kad yra toks kunigaikštis , kuris gatvėj garsiai rėkauja ar dainuoja, na, toks žmogus, neatkiriama miesto dalis)! Neįtikėtina, apie Kunigaikštį sužinojau tik susitikimo pabaigoje, kai jis paklausė knygos autoriaus:

–          Ar Vilnius gražus miestas?

L.Donskis ir E.Lucas

Kitą valandą nulėkaiu į IQ forumą, kuriame Edward Lucas, The Economist apžvalgininkas, kalbėjosi su Leonidu Donskiu tema „Globaliniai pokyčiai ir Baltijos šalys“. E.Lucas man visada smagu pasiklausyti, prasiplauti smegenis. Kaip sakė autorius: „Man keista apie Lietuvą kalbėti lietuviams, juk patys geriau apie save viską žinote. Ir atsakė Donskis: „Kad į save pasižiūrėti, reikia veidrodžio, o jūs ir esat mūsų veidrodis“.

O paskui vėl Donskio vedamas susitikimas apie Henry Parlando fenomeną, jo romaną “Sudužo”. Atsimeni, neseniai sakiau, kad norėčiau, kad man skaitytų kas nors. Tai va, išsipildė mano noras – susitikime nerealiu nuostabiu balsu ištraukas iš romano skaitė aktorius A.Kazanavičius. Nuostabus balsas, susilydyti galima, garbės žodis. Būtu nuostabu kur nors ramiai paklausyti VISO romano nuo pradžios iki pabaigos skaitomo šiuo balsu.

Henry Parland romaną skaito aktorius A.kazanavičius

O H.Parland ypatingai įdomus tuo, kad yra vienas svarbiausų, jei ne svarbiausias, suomių- švedų novelistų modernistų. Kadangi labai bohemiškai siautėjo Helsinkyje, šeima jį išsiuntė į Kauną, pas dėdę VDU profesorių V. Sezemaną. Keletą metų iki savo ankstyvos mirties pragyveno Kaune.

Na, ir galiausiai keliavau į Tyto Albos išleistų dviejų poezijos knygų pristatymą. Buvo smagu, gražu (dainavimas), jau nebeturiu jėgų gražiai aprašyti. Dar noriu Ilzės Butkutės eilėraštį vieną įdėti, bet jau nebeturiu jėgų. Tik pridursiu, kad Mariaus Buroko knygos visai nesiruošiau pirkt, bet neiškenčiau, nes vienas perskaitytas eilėraštis buvo toks…, kurį aš noriu po ranka turėti. Gal rytoj pacituosiu.

Labanakt

|žiurkių naujienų agentūra “viena žiurkė regėjo”|