2013 m. skaitymų atspindys

eglute

Perskaičiau/perklausiau – 48 (neskaičiuojant Raganų Lilių, Burtininkų dramblių ir kitų vakarinių skaitymų). Perskaičiau daugiau nei pernai, bet mažiau nei Giedrė, tikriausiai 🙂 . 26 lietuviškai skaitytos, 11 angliškai ir 11 audio (irgi angliškai).

Šiemet labai lengva apsispręsti dėl geriausios knygos. Pernai irgi buvo lengva. Labai išsiskyrė iš skaitytų, galima sakyti, didelės konkurencijos nebuvo, nors gerų knygų visai nemažai, net galvoju, kaip čia patrumpinti jau surašytą sąrašą.

Geriausia  – Marina Stepnova “Lazario moterys”

Pukšt – pokšt!!! (Fejerverkai)

Geros (be tvarkos) (daug!):

Abraham Vergese “Cutting for Stone” (Lietuviškai – “Vienuolės paslaptis”)

Sherman Alexie “The Absolutely True Diary of Part Time Indian” (yra ir lietuviškai)

Lena Eltang “Akmeniniai klevai”

David Levithan “The Lover’s Dictionary” (yra ir lietuviškai)

Madeline Miller “Achilo giesmė”

Gillian Flynn “Gone Girl”

Kate Atkinson “Life after Life”

Rachel Joyce “The Unlikely Piligrimage of Harold Fry”

Jose Saramago “Kai mirtis nusišalina”

Philip Roth “The Human Stain”

Jerzy Pilch “Mano pirmoji savižudybė”

Julie Otsuka “The Buddha in the Attic”

Andrei Makine “Trumpų amžinų meilių knyga”

Linksmiausia Jonas Jonasson “Šimtametis, kuris išlipo pro langą ir dingo”

Iš negrožinių:

Jasper Juul “Your Competent Child”

Nepribaigtos – gera krūvelė, neminėsiu jų čia, gal išauš ta valanda.

Šių metų naujovė – knygų klubas knygyne “Jauku”. Iš tikro jauku ir smagu.

* nuotrauka

Achilo giesmė

song-of-achilles

“Achilo giesmė” man pasirodė labai jausminga knyga. Joje daug švelnumo, meilės, grožio (bent jau man vaizduotėje sukosi daug gražių ištreniruotų kūnų, auksinių herojaus garbanų). Tai ir yra netikėtoji knygos pusė, juk Achilas žymus ne už gražias akis ar giesmes… Kaip tik dabar pagalvojau, kad vyras rašytojas vargu bau ar galėtų sukurti tokį kitokį (labai žmogišką) Achilo paveikslą, bet kartu, žinoma, nenoriu tuo savo pasakymu nei atbaidyti skaitytojų vyrų, anei sprausti knygą į kažkokį rėmą. Kodėl? Ne todėl, kad vyrai, herojai ar didvyriai negali būti švelnūs, jautrūs ir empatiški, labiau todėl, kad nėra priimtina tuos jausmus demonstruoti ir pripažinti. Prašau pasiginčyti, jei nesutinkate – čia va vėl klausimas iš tos pačios operos apie būtą-nebūtą “moterų literatūrą”. Žinoma, dar prieš prasidedant Trojos karui, atsiranda visokių kitaip “aklų” jausmų – užsispyrimo, garbės troškimo. Tokių jausmų apimtas Achilas Patroklui atrodo svetimas, nepažįstamas, žiaurus ir nežmoniškas (pusdieviškas).

Knyga labai vientisa – be jokių pritempimų ir nežinia iš kur atsirandančių veikėjų, o tai geras ženklas, turint omenyje, kad senovės Graikijoje gyveno ne tik žmonės, bet ir dievai, pusdieviai ir kitokie organizmai. Autorės talento dėka viskas taip natūraliai sugula į paveikslą, ne, labiau į filmą, kad skaičiau panašiai, kaip skaitydama magiškąjį realizmą – viskuo tikėjau ir neabejojau, o gal todėl, kad būtent taip ir buvo?

Daugiau apie knygą – G.  recenzijoje.

 

 

Mergaitė su degtukais

fireMergaitė su degtukais jau pažaidė. Antroji knyga perklausyta, ir, kaip minėjo komentatoriai, tračiąją reikia klausyti iš karto, taip ir darau. Dabar jau visos trys susiliejo į vieną, reikia gerai pagalvoti, kuri kur prasidėjo ir kur baigėsi. Šiaip knygos ritmas lėtėja man po truputį, dabar kur klausau, iš viso SAPO diedai susėdę diskutuoja ir kartoja, ką mes visi jau seniai žinom, ir darosi po truputį nuobodoka. Blogai. Man norisi daugiau įtampos, o įtampa yra ten, kur Salander ir dar kur Blomkvist. Aišku, klausau kiekvieną galimą minutę ir suklausysiu iki galo, tikiuosi, kad nesugadins pirmosios knygos įspūdžio.

O dabar truputį apie pavadinimus. Įsivaizduoju, kaip autoriams sunku sugalvoti knygos pavadinimą. Juk būna dažnai “darbinis” pavadinimas, o tik paskui tikrasis, gal iš viso pasiūlytas kokio agento ar redaktoriaus, pirmųjų knygos eskizų skaitytojų? Įdomu, gal kas nors net kokią knygų pavadinimų istoriją-teoriją yra parašęs?

Mane visada žavi geras knygos pavadinimas, toks, kai tikrai vainikuoja knygą, kai skaitai ir jauti, kaip pavadinimas išsiskleidžia ir atsiskleidžia su visa savo reikšme, kad net suvirpa viduj. Na, pavyzdžiui, S.Maugham “Mėnulis ir skatikas” arba A.Baricco “Jūra vandenynas”, arba G.Radvilavičiūtės “Šiąnakt aš miegosiu prie sienos”, arba M.Miller “The Song of Achilles”, arba J.Eugenides “Middlesex”. Ir dar traukiu į sąrašą Millenium trilogijos pavadinimus, geruliai tokie. Kaip į akį.

fire2

******

P.S. Ieškau, dabar kokį “tagą” priskirti postui ir galvoju, koks arčiausias lietuviškas žodis būtų angliškam “Fiction”, na, nes naudoti “grožinė literatūra” nekyla rankos ir nesitarškina klavišai, anoks čia grožis tas Millenium pasaulis.

“Pyktį, deive, apdainuok Achilo…”

Itakė sala. 2008ųjų liepaGraikija…oi Graikija…

Prieš 4 metus atostogavau Graikijoje, Kefalonia saloje. Toj kelionėj ir apturėjau vieną patį gražiausių skaitymo potyrių, iki šiol namuose kalbam apie Graikija su tokia lyrine gaida balse.

Ir nors per TV ir radiją dabar Graikija asocijuojasi su eurokrize, ekonomika, streikais ir bedarbyste, man visai neatrodo, kad kalba eina apie TĄ Graikiją.
Manojoj Graikijoj jokių krizių nėra, manoji Graikija tai ilga diena prie jūros po geltonais skėčiais ant mėlynų gultų su krūva knygų.
Naiviai užsikemšu ausis ir ignoruoju visas neigiamas naujienas. Galų gale yra ten tokių nekintamų dalykų, nuo antikos egzistuojančių konstantų, kurių neveikia nei bankrotai, nei rinkimai.
Pavyzdžiui, jūra. Pavyzdžiui dramatiški tarp savęs kariaujantys graikų dievai. Pavyzdžiui, mitai.

Pyktį, deive, apdainuok Achilo…” //Homeras

Atsimenat, kokia nevaldomo Achilo pykčio priežastis? Achilas baisingai supyksta ir puola žudyti (kad net Dzeusas sureaguoja) po to, kai Hektoras kovoje nužudo Achilo draugą Patroklą.

Kiek skaičiau internete, tai daug kur radau, jog Homeras tiesiai šviesiai nenusako, kokie iš tikrųjų yra santykiai tarp Achilo ir Patroklo, o ką tik Orange premiją laimėjusioje Madline Miller  knygoje “The Song of Achilles”, kur  naujai interpretuojama “Iliada”, be jokių užuominų rašoma, jog Achilas ir Patroklas mylėjo vienas kitą, buvo meilužiai ir gyveno kartu daug metų.

Patroklas ir Achilas

Pasiėmusi skaityti knygą nežinojau, jog tai “Iliados” interpretacija. Ir gerai, kad nežinojau, nes man Homero kūryba yra nelabai traukiantis iššūkis, nes po antikos literatūros kurso mokykloje likau tokia hegzametro atbaidyta.
Bet vos pradėjusi skaityti negalėjau atsitraukti.

Knyga rašyta ne iš Achilo, bet iš Patroklo pozicijos. Jis – jaunutis princas, nesugebantis patenkinti tėvo vilčių, ir po vieno blogai pasibaigusio incidento su bendraamžium išsiunčiamas į karaliaus Pelėjo rūmus, kur sutinka jo sūnų Achilą.

Verčiau lapą po lapo, negalėjau atidėti. Skaičiau pasišviesdama prožektoriuku vidury nakties, atsargiai versdama lapus, kad nepažadinčiau kitų. Knyga įtraukianti, nors iš pat pradžių aišku, kuo istorija baigiasi, o knygos tekstas (skaičiau angliškai) nesipriešina. Man imponavo tai, kad nors M.Miller knyga nėra poezija, jog kalba yra daug švaresnė ir tiesesnė nei Homero, jai vistiek pavyko išlaikyti pasakojimo poetiškumą.

D.Ligare “Achilles and the Body of Patroclus, 1986”

M.Miller Achilas  žmogiškas, su abejonėmis, su baimėmis, silpnybėmis, o ne šiaip sau kokia žudanti mašina kaip maniau anksčiau. M.Miller klausia, ką reiškia būti herojumi ir kaip juo tapti?Ar Achilas yra didvyris nuo gimimo, ar jis juo tampa? Ar būtent jėga palydinti metamą ietį  apsprendžia didvyriškumą?

Man pasirodė įdomu tai, kad viena vertus Achilas reprezentuoja hegemonišką vyriškumą. Jis- karys, atletiškas, fiziškai stiprus, autoritetingas, ambicingas. Antra vertus, jis homoseksualas, jo nedomina santykiai su moterimis, nors jis to pats neakcentuoja, bet ir nesepia savo santykių su Patroklu.

A.Tereškinas knygoje “Vyrų pasaulis. Vyrai ir žaizdos vyriškumas Lietuvoje” rašo, jog subordinuotas vyriškumas dažniausiai siejamas su homoseksualiais vyrais. Bet Achilą sunku traktuoti kaip subordinuotą, ir tai, žinoma, susiję su antikiniu požiūriu į seksualumą.
Achilo jėga, ryžtas, pyktis kyla būtent iš tos meilės Patroklui. Ar būtų jis didvyris nei nejaustų tos meilės?

Pagyrimų knygai nestinga:

“Extraordinary… Beautifully descriptive and heartachingly lyrical, this is a love story as sensitive and intuitive as any you will find.” Daily Mail
“sharply written, cleverly re-imagined, enormously promising debut” USA Today

“The Song of Achilles joins a venerable tradition. Taking an ancient story, it interprets the milieu and culture from which it arose, presenting the material through a modern sensibility. It should be read and enjoyed for itself, but if Madeline Miller’s novel sends the reader back to Homer and his successors, she is to be thanked for that as well.” Washington Independent Review of Books

“Even for a scholar of Greek literature, which Miller is, rewriting the Western world’s first and greatest war novel is an awesome task to undertake. That she did it with such grace, style and suspense is astonishing.” The Dallas Morning News

Nors knyga ir laimėjo Orange premiją, yra knygai negailinčių kritikos.

The Telegraph : “Miller’s win represents a triumph of glitzy story-telling over literary depth. She has forged something with its own compelling nature, and, in its choice of subject – the loving, and sexual, relationship between two men – something that promotes tolerance.”

NYTimes apžvalgininkas mano, jog M.Miller nepavyko suteikti autentiškos kalbos herojams. “The real Achilles’ heel of this book is tone — one made disastrously worse by the author’s decision to metamorphose an ancient story of heroes into a modern tale of hormones. A great problem facing writers who want to update or adapt myth and classical history is diction: how should these people sound?

Šitai manyčiau yra vien skonio reikalas. Man pačiai tikrai nekliudė, kad Patroklas ir Achilas nekalbėjo taip, kai antikos graikai, greičiau atvirkščiai. Man lengviau suvokti Patroclus ir Achilles, kai jie kalba šiandienine kalba, o ne homeriška maniera.

Dar kritikas knygą vadina “soft-porn prose” ir “modern tale of hormones“, su kuo aš vėl nesutikčiau (gal jis ir aš ne tą pačią knygą skaitėm?). Ir ta tokia jo pozicija mane erzina. Man kaip tik ir pasirodė, jog būtent ta lyrinė, jausminė pasakojimo pusė, ta paaugliška pirmoji meilė perauganti į visą likusį gyvenimą besitęsiančius santykius, ir yra knygos stiprybė. Būtent ta aiški autorės M.Miller pozicija, jog jausmai, jog ir kūniškas ir romantiškas vienas kito ilgesys nėra rezervuoti vien heterogeniniams santykiams, sustiprina pasakojimo stuburą ir pateisina patį Achilo mito perrašymą.

K.Ž.G