“Pa pigiųjų”

Pagaliau nuėjau į savo vietinį knygyną (“Pegasas”), tai pripuoliau prie nukainotų knygų, nes tiek manoji, tiek mano kolegės knygų žiurkės L. patirtis sako, jog ten kažkokiu nesuprantamu būdu patenka vienos geriausių knygų.

Rezultatas: 23 litai ir 62 centai už keturias knygas. 

 J.S.Foer “Viskas nušviesta” nupirkau net du egzempliorius, nes vieną duosiu savo mamytukui. Buvau suplanavusi skaityti ją originalo kalba, bet kai dabar pamačiau, jog  J.S.Foer knyga kainuoja 4.44 lt, tai labai suspaudė širdį matyti jas ten taip žiauriai nupigintas, juk S.Foer mane užbūrė, tai paėmiau net dvi.

Su manim dar namo iškeliavo Sandro Veronesi “Praeities galia” ir A.Makine “Žako Dormo žemė ir dangus”.

Dar ieškojau N.Kliukaitės “Šatrijos Raganos”, bet neradau. O į rankas buvau paėmusi Radvilavičiūtės “Šiąnakt aš miegosiu prie sienos”, bet padėjau atgal. O kadangi mano draugė L liko sužavėta, tai būtinai šitą knygą nusipirksiu.

Kokių stebuklų jūs atradote pigiųjų knygų lentynose?

K.Ž.G

Advertisements

Odė Bitei

Gabrielė Petkevičaitė Bitė buvo neįtikėtinai aktyvi moteris. Veikė viską, ką įmanoma veikti: rašė, vaidino, rūpinosi nelaimėliais, ligoniais, dirbo vaistinėje, mokė vaikus, rūpinosi savo broliais ir seserimis, nerimavo dėl Lietuvos, kalbos. Bet labiausiai man šiandien jai norisi padėkoti, už tai, kad galiu rašyti šitą blogą. Kodėl? Nes Bitė viena iš pirmųjų rūpinosi moterų teisėmis, o juk tai pati pradžia, kelio, kuris atvestų iki šiandien, kur tarškenu savo naują postą, o juk galėčiau būti vyro pristatyta prie kokio daržo ravėjimo, agurkų raugimo ir langų plovimo, apie kokį rašaliojimą gali būti kalba?!!! Ir dėkoju kiekvienai žmogaus (dažniausiai, deja, moters) pėdai, mynusiai tą kelią iki šiandienos ir minsiančioms rytoj, poryt, kitais metais.

O knyga pilna Bitės rūpesčio, liūdesio ir nerimo. Pilna iki pat dangaus. Tos džiaugsmo kruopelytės reikia ieškoti kiekvienam puslapy – bet koks tas džiaugsmas! Čia keletas citatų iš knygos:

Aš - bitė, atsako Gabrielė...

O dabar atsistokim visi...

|iš bityno|

Impresionistinis Bitės paveikslas

Kai per Velykas buvau mylimojoje Klaipėdoje, prisipirkau daug knygų. Ir kadangi pirkti vertimus Lietuvoje, pasirodo, yra labai rizikingas dalykas, šįkart, kad nerizikuočiau gauti prasto vertėjo sugadintą kūrinį, pirkau daug lietuvių autorių knygų, viena jų- N. Kliukaitės “Bitė”.

Man patiko knygos viršelis. Šioje nuotraukoje Bitė su P.Višinskiu, M ir J.Juškytėmis ir P.Avižoniu kelionėje pas Vincą Kudirką

N. Kliukaitė – vienos mano nuostabios klasiokės mama, tai iškart deklaruoju įmanomą interesų konfliktą :-).

Nieko anksčiau šios autorės nebuvau skaičiusi, bet mano kolegė knygų žiurkė L užsiminė šitą knygą mačiusi knygyne, tai ir man pasidarė smalsu be galo. “Bitė” – biografinis romanas apie Gabrielę Petkevičaitę-Bitę.

Ir iš jos kūrinių nebuvau nieko skaičiusi. Įsivaizduojat? Net prisipažinsiu, jog maniau, jog ji gyveno vėlesniu laikotarpiu. Žodžiu, jei gražiai išsireikšti, tai buvau tabula rasa, kai paėmiau šitą knygą į rankas. Jei mažiau rafinuotai save pavadinti – tai buvau tokia dundukė tiek N. Kliukaitės, tiek G. Petkevičaitės-Bitės atžvilgiu.

Ir kaip ta Bitė sugebėjo taip mano nepastebėta praslysti?

Perskaičiau knygą ir kartu su nuostabiai gražiu skaitymo potyriu gavau labai šviesią Lietuvos istorijos pamoką.

Gabrielė Petkevičaitė Bitė

Na taip, žinojau, aišku, ir apie spaudos draudimą (spaudos atgavimo diena jau ne už kalnų), žinojau ir apie slaptą knygų platinimą ir apie žandarus, bet tik dabar man kažkaip viskas ne tik galvoje, bet ir dūšioje susidėliojo. Ir atgijo man tas istorinis laikotarpis. Seniau man tuometiniai veikėjai Maironis, Žemaitė, Kudirka buvo tokie lyg ir bekraujai, na, popierinės figūrėlės, apie kurias kalbėjom per literatūros ir per istorijos pamokas. O štai N.Kliukaitė nušvietusi Gabrielės Petkevičaitės gyvenimą sugebėjo įpūsti gyvasties tam laikmečiui. Ir taip gražiai! Subtiliai ir nepritemptai. Ir kas svarbiausia – kokį gražų moters literatūrinį impresionistinį portretą nupiešė. Moterį su daugybe niuansų, su įdomiu vidiniu pasauliu, su naujoviškomis idėjomis.

Man šitas porteras tokia graži atsvara moters portretui, kurį kuria dabartiniai žurnalai, paviršutiniškos tv laidos ir pan. Gabrielei galvoje ne visokie swarovskiai (žemčiūgai 🙂 ), ne trumputės meilės istorijos, o didžiulės idėjos, vizijos, kuriose pagrindinė vieta skiriama ne jos pačios buvimui, bet tautos švietimui ir tautos idėjai.

Petkevičaitė-Bitė kelia moters ir vyro lygybės klausimą, mąsto apie socialinę atskirtį, gydo, maitina ir moko visus, nieko šalin nepavarydama. Spėjo nuveikti tikrai daug: ir buvo daraktorė, ir knygas rašė, ir mokytojavo, ir draugijas steigė, ir spektaklį “Ameriką pirtyje” režisavo, ir Steigiamajame Seime dirbo.

Ir dar, pasirodo, jog labai artimos draugės su Žemaite buvo, knygoje labai šiltai aprašoma jų draugystė. Man net noras perskaityti Žemaitės kokį apsakymą užėjo. (Tie, kas mane pažįsta žino, jog aš Žemaitės kūrybos nuo mokyklinių laikų kratausi. Turbūt visai be reikalo.)

Autorė Nijolė Kliukaitė

N.Kliukaitės rašymo stilius man kažkuo šiek tiek priminė V.Woolf, tikriausiai tas nesustojantis minčių, žodžių, apmąstymų srautas suteikia to “woolfiško” panašumo, nors N.Kliukaitės tekstas skaitosi žymiai lengviau.

Autorė kuria Gabrielės portetą fragmentiškai, iš mažų gabaliukų, tarsi vitražą, supindama įvairius nutikimus, Gabrielės sapnus, citatas iš Petkevičaitės-Bitės raštų. Būtent tas fragmentiškumas, mano akimis, yra viena priežasčių, dėl kurių tas Gabrielės paveikslas toks įdomus. Atsisakydama vientisumo, ir imdamasi apie Gabrielės gyvenimą pasakoti fragmentiškai, autorė išvengia kalbėti apie mažiau įdomius įvykius ar laikus. Taip tarsi išrenkama tai, kas yra tikrai būtina, kad tas paveikslas būtų gyvas ir  pulsuojantis.

Pasakojimas man pasirodė labai autentiškas, aš džiūgavau kaskart perskaičiusi senoviškus žodžius, pavyzdžiui, kožnas, brička, brangvynis, žemčiūgai. Be to, autentiškumo priduoda ir pačios Bitės raštų citatos, ir to meto dainos bei eilėraščiai.

Įstrigo man keletas dalykų: Bitės vidinė kultūra, jos orumas, tikėjimas žmonėmis. Knygoje ji sako “neleidžiu sau šitaip negražiai apie žmones galvoti”- tas pasakymas man tarsi jos portreto esencija. Ir dar labai įsiminė, kai knygoje Gabrielė Petkevičaitė Bitė sako, jog “nevalia šitaip netikėti savo tauta” ir pastebi, jog lietuviams trūksta akių šviesos.

Būtinai paskaitykit. Ir širdyje ir akyse šviesiau pasidarys.

K.Ž.G

Bitė

Nijolė Kliukaitė yra mūsų klasiokės mama.  Rašytoja, poetė, dailininkė, I.Simonaitytės premijos laureatė, trijų dukrų mama. KŽG, atsimeni, ji mokykloje parašė mums scenarijų kažkokiai šventei? Donelaičiu buvo scenarijus grįstas ar kuo ten? Nepatiko mokytojoms, nes toks buvo laisvūniškas scenarijus. Atsimenu savo mėlyną klostuotą sijoną besiplaikstantį scenoje – jį buvau Jurgai paskolinus, ką ji ten vaidino? Nepatikėsi, bet mano knygų eilėj ir lentynoj stovi Nijolės Kepenienės Vėjų rožė. Keistai knyga atsidūrė toj lentynoj.

Kai Vilniaus senamiestyje praeinu pro tokį pilką namą lyg ir Domininkonų gatvėje, prisimenu, kaip mokykloje pavydėdavau klasiokei Skaistei, kad jos močiutė ten gyvena… 🙂

Visa šita prisiminiau,  nes aptikau ką tik išleistą Nijolės Kliukaitės knygą apie Gabrielę Petkevičaitę-Bitę – Bitė. Reikės ieškot bibliotekoje.

būna kad/ elniai palieka/ gimtąjį mišką/ ir /
iškeliauja/ šerkšną/ išsinešdami /ant ragų/
būna kad/ akmenys/ trypinėja/ grumdos/
paskui gi ima/ ir dingsta /– gal išskrenda/
būna/ paukščiai/ pakyla su /visais lizdais/
ir kiaušiniais/ giedančiais į /gimtinę tik/
niekad niekad/ jie nedalija/ žemės kuri/ jiems/
nepriklauso

N. Kliukaitė

|bičių draugė|