Visas gyvenimas

visas

Kad gerai knygai parašyti ir premijai laimėti nereikia parašyti 1000 psl., jau žinome iš Julian Barnes. Net didelės intrigos nereikia, kaip kad “Stouneryje”, su kuriuo vis tapatinama ši knyga. Galvoju, ar pagalvočiau apie panašumą su Stouneriu, jei visi taip intensyviai nebaksnotų. Kartais net erzina tas baksnojimas – neleidžia knygai ramiai gyventi savo gyvenimo ir dvelkia neoriginalumo spąstais.

“Visas gyvenimas” – ramiai, nedaugiažodžiaujant tekanti gyvenimo upė. Gan žiauriai autorius neduoda pagrindiniam veikėjui nei gražios vaikystės, nei šiaip kažkokio įspūdingo gyvenimo. Beribe švelnia meile ir tai neleidžia iki soties pasidžiaugti. Tad skaitytojui, tokiam, kaip man, skaitant apie tokius herojus, belieka tik kraipyti galvą ir baidyti slogias mintis apie gyvenimo prasmę, apie tokią vienatvę, kuri ne tik kad gimstant ir mirštant (čia, kur jau niekaip neišvengiama), bet ir šiaip – visą gyvenimą.

Robert Seethaler

Robert Seethaler

Ir kažkodėl vis tiek ta teksto upė tokia kažkokia skaidri. Ir tada pagalvoji, kad gal gyvenimo įprasminimui nereikia būti nuolatiniu kalnus verčiančiuherojumi – gal užtenka vieno vienintelio veiksmo, pavyzdžiui, nunešti sergantį piemenį nuo kalno arba pagaut už kulkšnies prarajon skriejančią turistę. Kas žino?

Advertisements