Druska jūrai

druska

Kad rašys tokią knygą, Ruta Sepetys užsiminė, kai Lietuvoje pristatinėjo savo knygą “Tarp pilkų debesų”. Tada, atsimenu, paklausė, kas yra girdėjęs apie “Wilhelm Gustloff”. Rankas pakėlė vios keli žmonės. Aš nepakėliau, nežinojau, kas per vienas. Nė neįtariau. Prisipažinsiu, dėl to ir skaičiau šitą knygą. Dėl pačio istorinio fakto, nes Rutos Sepetys knygose man įdomiausia istorinis faktas ir kaip jis pateiktas amerikiečiams.

Pačios jos knygos parašytos paprasta, neįmantria kalba, viskas aišku ir nieko nereikia spėlioti, na, gal kiek palaukti, kol faktas bus atskleistas. Labai young adult knyga. Ir vis tiek sukasi mintis, kad, kas angliškai parašyta skamba normaliai, išvertus į lietuvių, skamba labai paprastai, labai kasdieniškai, panašiai, kaip bet kokią angišką dainą išvertus į lietuvių, viskas kažkaip subanalėja ir supaprastėja. Tikiuosi, įsivaizduojate, apie ką čia aš.

Taip ir ši knyga. Gerai surašyta, tarsi ruošta filmui kurti. Jokių didelių įmantrybių, suktybių ir didelių netikėtumų. Bet surašyta gerai, skaitosi labai lengvai. Labai patiko, kad pirmajame atvarte yra 1945 m. žemėlapis, su senaisiais miestų pavadinimas, valstybų sienomis, o paskuriniame atvarte – dabartinis. To žemėlapio labai trūko pirmajame “Tarp pilkų debesų” leidime, nežinau, gal vėlesniuose jau įdėtas.

Taigi, puiki knyga paaugliams. Galėtų net būt skiriama per istorijos pamokas visiems, kam įdomu, kam norisi plačiau ir giliau. Visada pagalvoju, kaip tokių knygų trūko mūsų laikais. Manau, kad Ruta Sepetys atlieka labai svarbią misiją pasakodama pasauliui suprantamais žodžiais apie mūsų kraštus ir išgyvenimus, nutylėtus istorijos.

Advertisements

Penki pirštai

penki-pirstai

Kaip latviai skaito Kristiną Sabaliauskaitę, taip galvoju, reikia būti kaimyniškai ir paskaityti geriausią 2013-ųjų Latvijos prozos knygą, tuo labiau, kad vis apie ją paskaitydavau kokių gerų atsiliepimų.

Ši knyga yra autobiografinis romanas. Jame kalbama penkiametės mergaitės Lauros balsu. Žinote, maždaug taip – ką matau, tą sakau. Na, kartais gal ir ne viską pasakau, bet jau mintys tai liejasi upeliais, šaltinėliais. Tai ir skaitosi taip pat greitai ir lengvai, kaip tos mintys liejasi. Vaiko balsu tremtis tikriausiai yra lengviau papasakoti, lengviau ir visas nuoskaudas sugrįžus į vos ne šventą, bet siaubingai niokojamą Tėvynę, išgyventi.

Iš pradžių Laura ilgai ilgai – per visą Sibirą – važiuoja traukiniu. Namo į Latviją. Iš pradžių net keista taip skaityti “į Latviją” – automatiškai skaitosi – “namo į Lietuvą”. Tokia artima toji mūsų istorijos dalis, tokia suprantama, tokia kaip mūsų, tik knygos tokios neturime – vaiko lūpomis kalbančios. O grįžus – mėlynai dažytose traktoriaus padangose žydintys gėlynai, prieškario knygos tvartuose ir kitos sovietinės dovanėlės.

Knygoje vis minima, kad grįžtanti šeima susitarusi nekalbėti apie siaubus, išgyventus Sibire, vis sakoma, kad niekas nepatikės, neįmanoma tuo patikėti, tada geriau ir nepasakoti. Šias eilutes skaitydama vis galvodavau apie tautas, neturėjusias panašių traumų, net negirdėjusių apie tremtis ir sibirus, visus tuos, kuriems Rūta Šepetys parašė “Tarp pilkų debesų” – tarsi jiems tie žodžiai “nepasakosim, neįmanoma patikėti, neįmanoma suprasti”, bet ir kiekvienam mūsų šiltai įsitaisiusių ant sofos ir skaitančių apie šaltį.

 

Našlaičių traukinys

orphan train lt“Orphan train” jau seniai siūlė perskaityti tiek goodreads (vertinimas 4.08), tiek audible, tad kai ilgai tempus pamačiau, kad yra lietuviškas leidimas, o dar ieškojau greito išsisukimo poilsiui nuo “Šėtoniškų eilių”, kaip sakant, nepraleidau progos.

Kartais galvojame, kad mūsų tautos istorija yra tragiškiausia ir liūdniausia. Na, gerai, gal paskaičius Franc McCourt “Angela’s ashes”, sakytume, kad ir airių ne ką geresnė, – visada gi atrodo, kad kaimyno žolė žalesnė ir gyvenimas paprastesnis. Bet štai pakliūna tokia knyga į rankas ir tada jau kaip ir sunku pamatuoti, kam ten sunkiau ir baisiau buvo. Amerikoje (JAV) XXa. pradžioje tūkstančiai vaikų, dažniausiai našlaičių bastydavosi New York gatvėmis, ar šiaip likdavo be globėjų, ir dėl to galiausiai patekdavo į tokiais vaikais besirūpinančių organizacijų rankas. Nors gal nelabai ir tinka organizacijas vadinti “besirūpinančiomis”. Vaikai traukiniais būdavo siunčiami iš rytinės pakrantės į vidurio, vidurio vakarų valstijas, kur juos išdalindavo įvairiausiems globėjams. Čia jau kaip kam pasisekdavo – vieniems labiau, kitiems mažiau. Vienus įsivaikindavo, kitus išnaudodavo ne blogiau už vergiją, bent jau iki pilnametystės. Taigi tokia ir knygos istorija, perpinta su šių dienų našlaitės gyvenimu – šiuolaikinė našlaitė dirba pas devyniasdešimtmetę senučiukę, kuri pasirodo besanti iš našlaičių traukinio.

Knyga įdomiausia pačiu istoriniu faktu, sakyčiau, labai panaši tiek kalba, tiek stiliumi į Rūtos Šepetys knygas, net priskirčiau prie tos young adult kategorijos, kuriai Šepetys knygos ir priskiriamos. Kalba labai paprasta, o ir knygos siužetas toks ganėtinai lengvai numatomas ir prognozuojamas, tačiau vis tiek įdomu suskaityti iki pabaigos, nors ji man pasirodė kiek suskubinta, norėjosi daugiau pamąstymų apie kai kuriuos pabaigoje atskleidžiamus faktus – tikriausiai autorė jau labai skubėjo atiduoti knygą leidybai, kas čia žino.

Kaip mane nudžiugino leidyklos “Alma Littera” sprendimas T.Vermes knygą apie Hitlerį išleisti pritaikius originalų viršelį, taip šį kartą nuliūdino lietuviškas viršelio variantas. Kažkas leidykloje yra labai nekūrybingas – nurodoma tik kieno nuotraukos panaudotos, bet kas sulipino tas nuotraukas viena ant kitos – paslaptis. O ir kas lipintų šiuolaikinę mergaitę su kažkokiu neaiškiu sakvojažu su senovinio traukinio vaizdu? Garbės žodis, jei ne visokie knyginiai puslapiai, niekada tokios knygos net nepaimčiau į rankas – taip banaliai atrodo. Leidyklai tikrai reiktų pagalvoti, kaip išlipti iš viršelių margumyno, nes visos knygos, kuriems kuriami lietuviški viršeliai atrodo tragiškai vienodai.

 

GKM 5

Nerealusis Colm Toibin. Nekantrauju paskaityti jo knygas

Sutikome ir tokių damų

Mugėje buvo galima pasidaryti pečių ir kojų masažą – juk kalnus nupirktų knygų tampyti yra labai sunku…

John Boyne, knygos The Boy in the Striped Pijamas autorius. Labai labai simpatiškas

Rūta Šepetys

 

Tarp pilkų debesų

Nežinau, ar man prisisapnavo, ar ne, kad Rūta Šepetys dalyvaus šių metų knygų mugėje? Nusprendžiau truputį tam pasiruošti, perskaityti dar pernai vasario mėnesį netikėtai atraštą knygą Between Shades of Grey. Paskaičiusi Sandros Bernotaitės įrašą,  nusprendžiau, kad skaitysiu angliškai (originalas), nes tiesiog iš proto varo knygų nukarpymas – ypač visokių žemėlapių (kuriuos labai mėgstu), iliustruojančių knygą. Kadangi noras skaityti kažkokią knygą man dažnai trenkia kaip perkūnas iš giedro dangaus, tai šį kartą mane išgelbėjo amazon.com – click ir yra knyga Kindle, meldžiausi, kad tik žemėlapiai ten būtų išlaikyti. Ir jie buvo!

Pirmoji žemėlapio dalis

Kaip galima išmesti tokį ypatingą knygos katalizatorių? Per tą žemėlapį knyga tampa tokia reali ir visas patirtas siaubas dar baisesnis – žmones trėmė neįsivaizduojamai toli, neįsivaizduojamai. Žiūrint į žemėlapį tai tampa taip akivaizdu, daug akivaizdžiau, nei rašant, kad herojus vežė savaičių savaites – juk tai nieko nepasako…

Antroji dalis

 Knyga parašyta trumpais aiškiais sakiniais – paprasta ir lengva skaityti. Knyga priskiriama prie young adult knygų, gal labiau į juos orientuota, o tuo ir džiaugiuosi, nes jaunam žmogui  (o ir ne tik jam) šalia visų išprotėjusių vampyrų reikia paskaityti ir kažką baisaus iš tikros realybės.

O šiaip viskas, kas parašyta, t.y. viskas, ką žmonės tremtyje išgyveno man yra totaliai nesuvokiama. Visiškai. Bandau save įsivaizduoti tokiose situacijose, ir aš visiškai nežinau, kaip elgčiausi, ar nepasirašyčiau, ar neišduočiau… O gal būčiau sušalusiai nepalaužiama? Ar žinai, kaip pasielgtum tu? Gal išbandyk save šiąnakt balkone, kur tik koks minus penkiolika…

Šiandien radau

tokią knygą: Ruta Sepetys “Between Shades of Grey”. Lietuvių kilmės autorė apie tremtį. Knygos aprašymas toks

Book Description: Lina is just like any other fifteen-year-old Lithuanian girl in 1941. She paints, she draws, she gets crushes on boys. Until one night when Soviet officers barge into her home, tearing her family from the comfortable life they’ve known. Separated from her father, forced onto a crowded and dirty train car, Lina, her mother, and her young brother slowly make their way north, crossing the Arctic Circle, to a work camp in the coldest reaches of Siberia. Here they are forced, under Stalin’s orders, to dig for beets and fight for their lives under the cruelest of conditions.

Lina finds solace in her art, meticulously, and at great risk, documenting events by drawing, hoping these messages will make their way to her father’s prison camp to let him know they are still alive. It is a long and harrowing journey, spanning years and covering 6,500 miles, but it is through incredible strength, love, and hope that Lina ultimately survives.

Knygą pristato autorė

Knygos puslapis čia.