UuuuuuHuuuuuuuUUu

Aš nesu priešiškai nusiteikusi Halloweeno atžvilgiu. Atvirkščiai.

Aš už viską, kas bent kiek prašviesina tamsiausius rudens mėnesius. Ir antiamerikietiškų nuotaikų nejaučiu, tad tikrai nemanau, jog Halloweenas kažkokia blogybė.

Tai va. Namuose išpjaustėm moliūgą, uždegėme jame žvakę,  aš suvalgiau visus saldainius skirtus persirengėliams vaikučiams ir  atsisėdau sudarinėti Helloweeno savaitgaliui tinkamo knygų sąrąšo.

"Baskervilių šuo" man garantuoja šiurpuliukus

 

 

 

Paklausykit A.Lennox dainos "Lovesong for a Vampire"

 

 

 

 

Ar žiūrit pagal Ch.Harris knygų seriją pastatytą serialą True Blood?

 

 

 

 

Aš kaip tik dabar halloweeno proga iš naujo skaitau Twilight

 

 

 

 

Puikybė, prietarai ir ZOMBIAI! Ar seserys Bennet, puikiai įvaldžiusios kovos menus, sugebės apginti visus nuo zombių ir sėkmingai ištekėti?

 

Kažkada banžiau žiūreti filmą pagal šitą knygą. Baigėsi tuo, kad man buvo uždrausta net kalbįti apie S.King, ir kokią savaitę namuose šviesa degė visą parą

 

O kokią knygą tu siūlai į šitą sąrašą?

 

Išsigandusi ir drebanti K.Ž.G

 

 

 

 

Kaip spėti?

2008 aisiai pasaulyje buvo išleista  561580 knygų, iš jų grožinės- 53058. (Bowker statistiką galima rasti čia) Tai maždaug 145 knygos per dieną.Pasiduodu! 🙂

Barbara Cartland

Šiandien per radiją kaip tik buvo programa apie Barbara Cartland (1901-2000), kuri yra parašiusi 723 knygas.

Didžiąją daugumą jų sudaro istoriniai meilės romanai, kur pagrindinė veikėja (žinoma, kad našlaitė), nekalta (o kaip gi kitaip) įsimyli kokį turtingą aristokratą ir už jo išteka (kaip netikėta, ar ne?)

Laidoje B.Cartland pasakojo, kad ji kasdien dirba 2.5 valandos ir per tą laiką ji turi parašyti 7000 žodžių. Tokiu būdu jai prireikia 2 savaičių knygai parašyti. Agatha Christie, kuri laikoma efektyvia rašytoja per metus sukurdavo 2-3 knygas. Stephen King yra išleidęs 49 knygas.

O rašytojas Ryoki Inoue nuo 1986 metų, kai metė savo krūtinės ląstos chirurgo darbą, pasišventė rašymui ir iki šiol yra išleidęs 1075 knygas. Skaičiau apie jį internete ir negalėjau patikėti, kad taip gali būti. Viena iš Wikipedijoj apie jį esančių citatų sako, jog daugelis negali taip greitai skaityti, kaip jis rašo 🙂

K.Ž.G

 

Politikai skaito…

Britanijoje rinkimus, kaip žinia, laimėjo konservatoriai, antroje vietoje liko leiboristai, o trečioje -liberalai demokratai. Vos prieš keletą dienų Nick Clegg – liberalų lyderis -pačiame rinkimų įkarštyje rado laiko parašyti straipsnį The Guardian ir papasakoti, kodėl jis labai mėgsta Samuel Beckett kūrybą. N.Clegg rašo: “It’s that willingness to question the things the rest of us take for granted that I admire most about Beckett”.

Konservatorius David Cameron į negyvenamą salą pasiimtų ‘The River Cottage Cookbook’, o G.Brown labai mėgsta rašytoją Lewis Grassic Gibbon.

Torių lyderis David Cameros skaito Ian McEwan knygą. Gerai, kad aš negalėjau balsuoti šituose rinkimuose, nes, ko gero, būčiau balsavusi už konservatorius vien dėl šitos nuotraukos

John F.Kennedy mėgo Stendalio “Raudona ir juoda”, bibliotekininkę vedusiam G.Bush labai patiko Camus “Svetimas” (straipsnyje pabrėžiama, jog tai gana netikėta ir gal net nelabai tinkama JAV prezidentui, kadangi knygoje pagrindinis veikėjas nužudo arabą), Bill Clinton mėgstamiausia knyga G.G.Marquez “Šimtas metų vienatvės” (pasirodo, mes su Billu turim panašų knygų skonį).

Mūsiškė Dalia Grybauskaitė viename interviu pasakė, jog mėgstamiausiosyra tos  knygos, kurias ji  skaitė jaunystėje ir paminėjo Hemingvėjaus “Senis ir jūra”, Egziuperi “Mažasis princas”, Tolstojaus “Karas ir taika”, o paskutinė skaityta knyga Obamos kalbos “The change we believe in”.

Ar kuris nors politikas prisipažintų skaitęs Twilight, Da Vinčio Kodą ir S.King knygas?

K.Ž.G

//

Baisios ir liūdnos knygos

Yra knygų, kurias aš bijau skaityti. Pirmiausia atkrenta visi siaubo romanai, pavyzdžíui S.King. Na, “nelaiko man nervai”, nors tu ką.  Tai pačiai kategorijai priklauso ir visokie kraupūs detektyvai, kur daug prievartos. Jei tokį vis dėlto skaitau (pavyzdžiui S.Larsson “Girl with a Dragon Tatoo”), tai po to bijau net kojas ant kilimo padėti. Man pradeda vaidentis, kad kažkas slampinėja aplink namus, žodžiu, prasideda tokia mažutėlė paranoja. Dėl jos kaltinu savo skaitymo stilių: dažniausiai labai įsitraukiu į knygą, įsijaučiu, labai aiškiai viską įsivaizduoju. Perskaičius kokią labai stipriai mane paveikusią knyga, porą dienų po to vaikštau it maišu trenkta.

Yra ir knygų, kurias žinau esant labai liūdnas, paliekančias labai stiprų įspūdį, tai ir jas bijau skaityti. Tokios knygoms jau nuo seno priklauso “Annes Frank dienoraštis” (apskritai negaliu skaityti apie holokaustą, labai baisu), W.Golding “Musių valdovas”. Pati naujausia knyga priklausanti šiai kategorijai yra Cormac McCarthy “Kelias” (yra išversta į lietuvių kalbą). Tai (anot skaičiusiųjų)labai niūrus, sukrečiantis ir slegiantis pasakojimas apie žemę po kažkokios neįvardinamos kataklizmos, kai dalis likusiųjų išgyvena užsiimdami kanibalizmu. Knygos centre- tėvas ir jo sūnus, bandantys išgyventi apokaliptiniame pasaulyje ir su savimi nešiojantys revolverį su paskutinėmis dviejomis kulkomis. Priešams arba sau.  Internete radau šitą ištrauką. Vien ją paskaičius šiurpuliukai pradeda bėgioti.

Cormac McCarthy "Kelias"

Cormac McCarthy "Kelias"

Berniukas atsisuko ir pažiūrėjo. Atrodė taip, lyg vertų.
–    Tik pasakyk man.
–    Mes niekada nevalgysime žmogaus, ar ne?
–    Ne. Žinoma, kad ne.
–    Net jei badausime.
–    Mes jau dabar badaujame.

–    Juk tu sakei, kad ne.
–    Sakiau, kad mes nemirštame. Aš nesakiau, kad mudu nebadaujame.
–    Bet mes to nedarysime.
–    Ne. Nedarysime.
–    Kad ir kas nutiktų.

–    Ne. Kad ir kas nutiktų.

–    Nes mes – geri žmonės.

–    Taip.
–    Ir mes nešame ugnį.
–    Ir mes nešame ugnį.
–    Gerai.“

Visai neseniai pagal šitą knygą buvo pastatytas filmas. Pažiūrėjau filmo anonsą ir dar labiau apsisprendžiau, kad knyga, deja deja, ne man ir ne mano nervams (skundžíuosi tais savo nervais lyg būčiau “Puikybės ir prietarų” veikėjos Lizzy isteriškoji mama)

Apskritai, tai bijau skaityti distopijas, tiek dėl jose aprašytos slegiančios aplinkos, tiek dėl žmonių elgesio, kai nebelieka jokių moralės normų, kai kiekvienas kovoja tik už save, kai civilizacinis ir kultūrinis sluoksnis pasirodo esąs nenusakomai plonas.

Kita knyga, kurios nedrįstu paimti yra K.Hosseini “The Kite Runner”. Tiek gero apie ją esu girdėjusi, bet baisu skaityti.

Antra vertus, esu perskaičiusi tikrai liūdnų knygų, ir tikrai nesigailiu. Atvirkščiai, džiaugiuosi, kad išdrįsau, nes kitaip taip ir būčiau neperskaičiusi I.McEwan “Atpirkimas”, K.Boye “Kallocaine”, S.Plath “Stiklo gaubtas” ir  R.Yates “Nerimo dienos”.

Dar šiek tiek bijau skaityti kadaise jau perskaitytas ir labai pamėgtas knygas.

O kas jei tos knygos šiandien pasirodys man visai nebe tokios nuostabios?

Ir (tradicinis) klausimas 😉 :

Kokias knygas bijote skaityti? Kokių vengiate?

Anne Frank dienoraštis

K.Hosseini "Bėgantis paskui aitvarą"

K.Ž.G