Karštis

1344572337418_8416902Niekas geriau nenusako šios dienos kaip šita Jane Austen citata.
Man labai patinka angliškas išsireiškimas Heat wave- karščio banga. Nusako to būseną, kai kaitra kone paralyžuojanti, kai atrodo jog viskas slenka kažkai lėtai, lyg būtum po vandeniu, kai taip karšta, kad net sunku kvėpuoti. Karščio banga.

Labiausiai man įsiminę karščio aprašymai:

Iš knygų gimusios dainos

Visas mūsų fakultetas kraustosi, (ne tik iš proto, bet ir į kitas patalpas) tai dabar visur visi pakuoja savo daiktus į dėžes, rūšiuoja senus studentų darbus ir klausosi muzikos tai darydami. Ir aš per Spotify klausausi muzikos. Turiu pasidariusi net muzikos, susijusios su knygomis/skaitymu/rašytojais, sąrašą. Čia keletas dainų iš to sąrašo.

Kažkuriame interviu su M.Bellamy skaičiau, kad G.Orwell “1984” turėjo didelės įtakos Muse albumui “The Resistance”.

Aqualung dainoje yra gana daug aliuzijų į W.Shakespeare “Vasarvidžio nakties sapną”.

W.Gibson sci-fi knygos turėjo įtakos U2 dainai “Zooropa”

Na, o čia nelabai tiesiogiai apie knygą, bet šita P.Gabriel daina man kažko paskutiniu metu labai patinka.

Ryan Adams dainuoja apie Sylvia Plath

The Police dainuoja “Just like the old man in that book by Nabokov…”

K.Ž.G

Baisios ir liūdnos knygos

Yra knygų, kurias aš bijau skaityti. Pirmiausia atkrenta visi siaubo romanai, pavyzdžíui S.King. Na, “nelaiko man nervai”, nors tu ką.  Tai pačiai kategorijai priklauso ir visokie kraupūs detektyvai, kur daug prievartos. Jei tokį vis dėlto skaitau (pavyzdžiui S.Larsson “Girl with a Dragon Tatoo”), tai po to bijau net kojas ant kilimo padėti. Man pradeda vaidentis, kad kažkas slampinėja aplink namus, žodžiu, prasideda tokia mažutėlė paranoja. Dėl jos kaltinu savo skaitymo stilių: dažniausiai labai įsitraukiu į knygą, įsijaučiu, labai aiškiai viską įsivaizduoju. Perskaičius kokią labai stipriai mane paveikusią knyga, porą dienų po to vaikštau it maišu trenkta.

Yra ir knygų, kurias žinau esant labai liūdnas, paliekančias labai stiprų įspūdį, tai ir jas bijau skaityti. Tokios knygoms jau nuo seno priklauso “Annes Frank dienoraštis” (apskritai negaliu skaityti apie holokaustą, labai baisu), W.Golding “Musių valdovas”. Pati naujausia knyga priklausanti šiai kategorijai yra Cormac McCarthy “Kelias” (yra išversta į lietuvių kalbą). Tai (anot skaičiusiųjų)labai niūrus, sukrečiantis ir slegiantis pasakojimas apie žemę po kažkokios neįvardinamos kataklizmos, kai dalis likusiųjų išgyvena užsiimdami kanibalizmu. Knygos centre- tėvas ir jo sūnus, bandantys išgyventi apokaliptiniame pasaulyje ir su savimi nešiojantys revolverį su paskutinėmis dviejomis kulkomis. Priešams arba sau.  Internete radau šitą ištrauką. Vien ją paskaičius šiurpuliukai pradeda bėgioti.

Cormac McCarthy "Kelias"

Cormac McCarthy "Kelias"

Berniukas atsisuko ir pažiūrėjo. Atrodė taip, lyg vertų.
–    Tik pasakyk man.
–    Mes niekada nevalgysime žmogaus, ar ne?
–    Ne. Žinoma, kad ne.
–    Net jei badausime.
–    Mes jau dabar badaujame.

–    Juk tu sakei, kad ne.
–    Sakiau, kad mes nemirštame. Aš nesakiau, kad mudu nebadaujame.
–    Bet mes to nedarysime.
–    Ne. Nedarysime.
–    Kad ir kas nutiktų.

–    Ne. Kad ir kas nutiktų.

–    Nes mes – geri žmonės.

–    Taip.
–    Ir mes nešame ugnį.
–    Ir mes nešame ugnį.
–    Gerai.“

Visai neseniai pagal šitą knygą buvo pastatytas filmas. Pažiūrėjau filmo anonsą ir dar labiau apsisprendžiau, kad knyga, deja deja, ne man ir ne mano nervams (skundžíuosi tais savo nervais lyg būčiau “Puikybės ir prietarų” veikėjos Lizzy isteriškoji mama)

Apskritai, tai bijau skaityti distopijas, tiek dėl jose aprašytos slegiančios aplinkos, tiek dėl žmonių elgesio, kai nebelieka jokių moralės normų, kai kiekvienas kovoja tik už save, kai civilizacinis ir kultūrinis sluoksnis pasirodo esąs nenusakomai plonas.

Kita knyga, kurios nedrįstu paimti yra K.Hosseini “The Kite Runner”. Tiek gero apie ją esu girdėjusi, bet baisu skaityti.

Antra vertus, esu perskaičiusi tikrai liūdnų knygų, ir tikrai nesigailiu. Atvirkščiai, džiaugiuosi, kad išdrįsau, nes kitaip taip ir būčiau neperskaičiusi I.McEwan “Atpirkimas”, K.Boye “Kallocaine”, S.Plath “Stiklo gaubtas” ir  R.Yates “Nerimo dienos”.

Dar šiek tiek bijau skaityti kadaise jau perskaitytas ir labai pamėgtas knygas.

O kas jei tos knygos šiandien pasirodys man visai nebe tokios nuostabios?

Ir (tradicinis) klausimas 😉 :

Kokias knygas bijote skaityti? Kokių vengiate?

Anne Frank dienoraštis

K.Hosseini "Bėgantis paskui aitvarą"

K.Ž.G