Dveji metai, aštuoni mėnesiai, dvidešimt aštuonios naktys

rushdie

Matai iš viršelio – ši knyga apie džinus. Ir kovoti su ja teko kaip su kokiu džinu. Piktu ir negailestingu, nes šnibžda į ausį ir juokiasi: “Cha cha cha! Kankiniesi, nieko nesupranti, maišaisi, nuobodžauji, užmiegi”. Rushdie yra mano vienas mėgstamiausių rašytojų, tad man iš ties nėra lengva pripažinti, kad skaityti buvo labai sunku ir kniedėjo mesti į šalį. Per daug visko buvo, tiek daug, kad net malonumas dingo, panašiai, kaip persivalgant ko nors, ką labai mėgsti. Aišku, autorius fantazijos stoka tikrai nesiskundžia (pvz.: “žmogaus vaikus džinės gimdydavo retai. Tai tolygu vėjui, kurį apvaisino plaukai, kuriuos jis pašiaušė ir susilaukė daugiau plaukų”), o ir autoriaus žinios kaip visada stebina ir žavi, bet tada dar reikia stebuklingų galių visus šiuos pašėlusius džinus suvaldyti.

Labai sunku trumpai pasakyti, apie ką ši knyga. Vien laiko perspektyva susuka smegenis – apie šiandien kalbama kaip apie kažkieno senovę, dabartiniai mes esame kažkieno protėviai ir, žodžiu, mums teko tokia nelaimė, kad kaip tik pataikėme į laiką, kai atsiranda plyšiai tarp pasaulių ir visokie seniausiai sudūlėję filosofai, fiziškai kaip ir nesantys, bet galintys šnibždėti ir prišnibždėti skoloj esančiam džinui pralįsti pro atsiradusį plyšį pas žmones, ir truputį su jais paeksperimentuoti, na, kad ir truputį pagąsdinti, kad prisimintų dievą, kurį kažkada kažkas išgalvojo, o nuo to išgalvojimo jis ėmė ir atsirado ir dar visas nepatenkintas – ir kas čia jūsų prašė! Ir kad pašėlo džinai (nereikia nė žvaigždžių karų), truputį gal net per daug įsijautė, kad žmones teko gelbėti pačiai džinų princesei Dunijai, kuri mūsų laikų senų senovėje mylėjo žmogų, o būdama labai vaisinga, vos ne kaip aukščiau minėtas vėjas, prigimdė pusiau džinų (kurie iš dūmų), pusiau žmonių (flesh&bone), kurių ateinančios kartos mus ir gelbėja dabar, keistenybių laikotarpiu (tikriausiai esi pastebėjęs/-usi, kiek keisto dabar visko vyksta pasaulyje). Ir vykstant didžiajai kovai tarp gėrio ir blogio, tarp išgalvoto dievo ir bedievių, tarp civilizacijų ir net, jei norite, žvaigždžių, ponas Džeronimas, kuris yra pusiau džinas pusiau žmogus “išvydo savotišką regėjimą. Atsivėrė suvokimo durys, ir jis pamatė, kad visas džinų blogis ir bjaurumas yra žmonių blogio ir bjaurumo atspindys, kad žmogaus prigimtis irgi yra neprotinga, užgaidi, savavališka, pikta ir žiauri ir kad mūšis su džinu yra mūšio žmogaus sieloje atvaizdas, vadinasi, džinai yra ne tik tikrenybės, bet ir abstrakcijos ir kad, nusileidę į žemutinį pasaulį, jie parodė tam pasauliui, ką būtina išnaikinti savyje, neprotingumą, štai kaip vadinasi juodasis džinas žmonėse”. Kas laimėjo ir kas pralaimėjo – paskutniame knygos skyriuje. Tik kieviena pergalė kažką duoda, nors kartu yra ir pralaimėjimas, nes kažką atima, kažką, ką dabar turime, bet, pasak Rusdie, neturės ateisiančios kartos.

Dabar suprantu, kad buvo verta kankintis skaitant. Rimtai. Nes kai taškai ant i susidėlioja, tai supranti, kad pataupytas paskutinis kąsnis buvo pats skaniausias. Ir lieku apšalusi, pasvaigusi ir susižavėjusi. Ir dar einu taisyti savo įvertinimo į goodreads…

Salman Rushdie

Geriausia šitą knygą būtų skaityti kokiam knygų klube, kad nesijaustum toks vienišas ir patiktas likimo valiai ir išrankiotum visus knygos perlus iš džinų sujaukto purvyno.

Aš atsisuksiu atgal – į 2014 m.

citata

58 knygos (neblogai):

36 skaitytos lietuviškai

20 audio (angliškos)

2 skaitytos angliškai

13 lietuvių autorių

O pernai tegul būna išskirtiniai metai ir geriausia metų knyga skelbiu

Agnes de Lestrade knygą “Didysis žodžių fabrikas”,

nes kaip bežiūrėčiau į perskaitytas (šioji gi net neįtraukta į 58 tarpą, nes žiūrėjimo daugiau nei skaitymo), nė viena manęs taip giliai neužgriebė kaip šioji, taigi tebūnie jai ši karūna.

Labai labai geros, nedaug iki metų geriausios:

Ch. N. Adichie “Americanah”

Kate Atkinson “Gyvenimas po gyvenimo”

Metų autorė:

Chimamanda Ngozie Adichie – perskaičiau tris šios autorės knygas ir visos vertos dėmesio

Geros (labai rekomenduoju):

R.J.Palacio “Wonder” (lietuviškas leidimas vadinasi “Stebuklas”

Ian McEwan “The Children Act”

Jhumpa Lahiri “The Namesake”

John Boyne “Baisus dalykas, nutikęs Barnabiui Broketui”

Chimamanda Ngozie Adichie “Pusė geltonos saulės”

Kristina Sabaliauskaitė “Silva Rerum III”

Labai kitokia, prie kurios vis grįžtu ir apie ją nuolat galvoju:

Karl Ove Knausgaard “My Struggle 1. A Death in the Family”

Liko įpusėta ir nežinia, koks bus jos likimas:

Salman Rushdie “Šėtoniškos eilės”

Štai tokie metai. Kaip matot daugiau (užpernai perskaičiau mažiau), nebūtinai reiškia geriau. Galbūt šiais metais būsiu išrankesnė, tik dar nelabai įsivaizduoju, kam ir kaip. Su Naujais metais! Gerų knygų, daug laiko skaitymui ir eurų knygoms pirkti.

Džozefas Antonas = Salman Rushdie

rushdie vir

Oho, “Šėtoniškos eilės” savo eilės mano lentynoje laukia nuo 2002 m. Kalėdų (Renatos Kalėdų senio dovana). Kantriai laukė, greičiausiai, kad galėčiau tinkamai įvertinti ir su tinkama pagarba skaityti, nes po ką tik perskaitytos autoriaus autobiografijos knyga įgauna kitokį kontekstą, gal ir kitokių prasmių?

Perskaičius “Paskutinį Mauro atodūsį” Salman Rushdie tapo vienu mėgstamiausių mano rašytojų, todėl man pačiai gan keista, kaip net dvi šio autoriaus knygos stovi mano lentynoje neskaitytos. Bet kartu ir džiugu, nes dabar galėsiu su pasimėgavimu išgerti, kaip kokį taurų dešimti metų brandintą gėrimą. Seniau gi nė mados nebuvo, o ir galimybių, skaitant knygą pašniukštinėti apie autorių, tad ir visos Rushdie skaitytos knygos mano galvoje gyveno atskirus, nuo autoriaus nepriklausomus gyvenimus. Dabar truputį kitaip. Žinoma, turint omenyje knygos apimtį, vėl reikia trupučio kantrybės ir rankų stiprybės nešiojantis knygą, bet manau, kad bet kuriam Rushdie mylėtojui autoriaus autobiografija bus smagus skaitymas, praversiantis duris į fantastiškos fantazijos prikimštą galvą, originalų požiūrį, atskleis poelgių motyvus ir pačius poelgius.

rushdie nuotr

Kaip jau atskleista knygos aprašyme, knyga pradedama 1989 m. vasario 14 d. aprašymu, kai autorius sužinojo, kad už “Šetoniškas eiles” jam yra paskalbta fatva ir bet kurio save gerbiančio fundamentalisto garbė ir tiesus kelias į rojų yra autorių nužudyti. Galbūt, kai šitie žodžiai, užrašyti ant knygos atvarto nuskamba, kaip kažkoks įdomus faktas apie autoriaus gyvenimą, tačiau ilgoje ir storoje knygoje skaitytojas ilgai gyvena su besislapstančiu autoriumi, praradusiu savo tapatybę, praradusiu teisę turėti savo namus, normalią šeimą ir susitikimus su draugais bei mylimaisiais, auginti vaikus, keliauti (niekas papraščiausiai nebeįsileidžia į lėktuvą). O tuo pačiu metu deginamos autoriaus knygos (žinoma, jų net neperskaičius), rengiamos demonstracijos, sproginėja knygą parduodantys knygynai, žudomi knygoe vertėjai, šaudoma į leidėjus…

fatwa

fatwa2

fatwa3

rushdie_fatwa

O kitoje barikadų pusėje draugai apgyvendina rašytoją savo namuose (su krūva apsaugininkų, policininkų ir šarvuotų limuzinų vairuotojų – ir taip beveik dešimt metų kasdien), knygynų darbuotojai protestuoja prieš savo darbdavius, atsisakančius pardavinėti knygą, paprasti žmonės vaikšto įsisegę ženklelius “I am Salman Rushdie”, knygos į ją uždraudusias šalis, tarp kurių ir autoriaus gimtoji Indija, žinoma, įvežamos nelegaliai, įvairūs rašytojai ir intelektualai pasirašinėja peticijas, raginančias ginti žodžio laisvę, atšaukti fatvą. Skaitant visus šiuos įvykius, visą laiką šalia ėjo dabartinių įvykių Ukrainoje paralelė, kai šaliai agresorei dėl įvairiausių ekonominių ir politinių priežasčių yra nuolaidžiaujama, mykiama ir jokiais būdais nesakoma tiesa į akis. Kai eilinį kartą auka yra kaltinama išprovokavusi konfliktą. Net juokinga skaityti, kai Danija, gindama savo sūrio į Iraną eksportą, atsisakė įsileisti autorių į šalį, panašiai ir Lietuvoje gi su Rusija ir sviestu, ar ne? Laikas apsisuko ir vėl grįžtame prie to pačio – vakarų fronte nieko naujo?

Šita knyga yra tikras lobynas. Ji prikimšta įvairiausiomis pavardėmis (labai gaila, kad nėra jokių išnašų apie minimus žmones – į knygos pabaigą pradėjau visus googlinti, gaila, kelionės metu šios galimybės nelabai turėjau), knygų ir filmų pavadinimais – eik iš eilės ir švieskis. Šiaip dažnai tenka nesutikti su visokiomis rekomendacijomis ir įžymybių komentarais ant knygos viršelio, bet šį kartą Le Point antraštė “Trileris, epas, politinė esė, meilės istorija, odė laisvei” visiškai atspindi knygos esmę, ypač “Odė laisvei”.

Rushdie ir Bono, susikeitę akiniais

Rushdie ir Bono, susikeitę akiniais

O U2 daina ir klipas “The Ground Beneath Her Feet” pagal Rushdie knygą “Žemė po jos kojomis” iš viso palieka mane apsalusią… Pasiklausykime

 

Booker vs Folio

Folio

Didžiojoje Britanijoje steigiamas naujas prizas – The Folio Prize, kurio pirmoji premija, peršokanti Booker ir siekianti 40,000 svarų, bus paskelbta kitų metų kovo mėnesį. Tikriausiai Bookeriui jau seniai reikėjo kokio gero konkurento, nes paskutiniu metu toliau Hilary Mantel, atrodo, nė nemato (o gal tiesiog užsikrėtė knygų pasaulyje madingu tapusiu serialo virusu?). Po The Folio Society (lietuviai jau spėjo išvartyti į Fulio (vos ne fools) vardu slepiasi krūva knygų pasaulio įžymybių – Salman Rushdie, M.Atwood, Peter Carey, Zadie Smith, J. Winterson. Kas bus pirmas laimėtojas?

Sudie, 2010!

Pernai negalėjau pasakyti, ką perskaičiau 2009 m. (čia galite rasti Giedrės metus), nes neturėjau stebuklingo sąrašiuko apie perskaitytas knygas ir dar nebuvo tų fantastiškų knyginių reikalų internete. Na, bet šiemet turėjau nuo ko nusirašyti (nuo mūsų blogo) ir, iš tikro, labai įdomu pažiūrėti, ką per metus perskaičiau, nustebti, kiek perskaičiau, pasidžiaugti atradimais ir apgailėti veltui sugaištą laiką, padrąsinti save drąsiau mesti į šoną nuobodžią knygą. Su smalsumu pašniukštinėjau, ką pernai perskaitė kitos knygų mylėtojos (dabar susimąsčiau, ar buvo nors vienas mylotojas), žiūriu, kad visiems maždaug gaunas sugraužt po vieną knygą per savaitę. Tikiuosi, kad ir 2011 m. nors pusę metų pavyks panašiai perskaityt.

Perskaityta: 59 knygos

Neįveikta: 1 – Howard Jacobson The Finkler Question (su viltim sugrįžti)

Metų nuostabiausioji: Sandro Veronesi Ramus Chaosas

Kitos labai labai geros:

Giedra Radvilavičiūtė Šiąnakt aš miegosiu prie sienos

Nicole Krauss The History of Love

Sofi Oksanen Valymas

Salman Rushdie Florencijos kerėtoja

Erica Jong Seducing The Demon. Writing for my life

Ir labai geros:

Philip Ross Amerikietiška pastoralė

Isabel Allende Paula

Andrei Makine Moteris, kuri laukė

Ian McEwan Česilo pakrantėje

Nutrenktos knygos (šiemet tikriausiai daugiau nei per visą skaitymo istoriją 🙂 ): Eduard Lemonov Nevykėlio dienoraštis ir John Grisham Skipping Christmas.

Labiausiai nustebino: Giedra Radvilavičiūtė – už tai, kad lietuvių autorių skaičiau su tokiu pasimegavimu.

Išleista pinigų knygoms: daug, kaip visada $$$$$$.

Kaip kiekvienais metais dovanota draugams ir gauta dovanų.

Gauta nuo Kalėdų senio? – Taip!

Kitų metų knygų eilė – kaip visada – neprognozuojama 🙂

| 🙂 |

Giminės istorija

Paskutinėmis dienomis vos paskaitau, nes didelę dalį laisvo laiko praleidžiu duomenų bazėse ieškodama giminaičių, seniai seniai išvykusių į Ameriką.

Ir radau!

Jausmas neapsakomas, kai gyventojų surašymo sąrašuose randi savo giminaičio pavardę, jo žmonos vardą, jų vaikus, mirties datas ir vietas.

Tas, kuris nepatenkintas burba, jog internetas ir kompiuteris trukdo žmonėms bendrauti turėtų patylėti. Mano šeimos istorija keliais mygtukų paspaudimais ateina pas mane, į mano namus, mano kambarį. Ir visi tie pro-giminačiai tarsi atsisėda į manąją sofą ir pasakoja man iš kur aš esu. Ir kodėl esu čia, o ne kitur.

Daugelis mano mėgstamiausių knygų yra būtent šeimos istorijos. Pati pačiausia man G.G.Marquez “Šimtas metų vienatvės”.

K.Ž.G

Knygų žmonės Vilniuje (14): skersvėjai

Vakar skaitydama tokį žurnalą 370 (čia pavadinimas), vėl aptikau interviu su Jono Meko vaikais Oona ir Sebastijonu. Straipsnyje buvo nuoroda į Jono Meko puslapį. O puslapyje nuotrauka:

Super pavadinimas! Kai grįšiu į Vilnių būtinai nukeliausiu ten.

Liepos 22 d. Jono Meko įraše galite pasiklausyti, kaip mano numylėtas Salman Rushdie pasakoja joke’ą 🙂 Einu dar pasikuisti į tą puslapiuką.

/jm/

Balti dantys

Zadie Smith jau buvo minėta mūsų bloge čia ir čia. Dabar paėmiau į rankas ilgokai eilėje laukusią šios autorės knygą White teeth. Tai autorės debiutas ir knygos anotacijoje net pats S.Rushdie giria šitą debiutą.

Man tai bus antroji jos knyga po On Beauty. Ir žinot, ant stalo kartu su knyga pasidėjau žodyną (nes dabar vėl būsiu ne ryšio zonoj, todėl negalėsiu naudotis internetiniu žodynu). Tikiuosi man nepritrūks kantrybės skaityti knygą su žodynu, nes šiaip to nedarau, bet šį kartą po patirties su pirmąja autorės knyga nutariau skaityti lėčiau, bet tikrai suprasti, ką skaitau, nes autorės kalba labai išraiškinga, ji naudoja daug epitetų, specifinių žodžių, labiau tikriausiai naudojamų šnekamojoje kalboje, palyginimų, kurie dažniausiai sarkastiški, ir jei aš apsimesiu, kad “supratau” tą ar aną žodį, tiesiog liksiu nesupratusi sarkazmo, kuris tame žodyje užkoduotas, o tada nesuprasiu ir visos autorės minties. Tai va. Dėl šios priežasties mana atrodo, kad ilgai negalėsiu pasigirti perskaičiusi knygą 🙂 O kadangi ir KŽG kažkoks skaitymo blackout užėjo, tai tikriausiai rašysime apie visą kita, kas šauna į galvą apie knygų gyvenimą 🙂 Palinkėkit man kantrybės.

Vakarykščiai fejerverkai

Žinot tą jausmą, kai kokia nors didelė šventė baigėsi, ir ryte pabundi, o stebuklo, to linksmybių viesulo, kuris gniaužė kvapą, nebėra? Gerokai “nušokti “bateliai guli ant slenksčio, suknelė permesta per sofos atkaltę,  ir nebekyla abejonių, jog  naujos dienos saulė visiškai sunaikino vakarykštę magiją.

Va taip aš jaučiuosi vakar pabaigusi skaityti S.Rushdie “Paskutinį Mauro atodūsį”. Lyg karnavalas būtų pasibaigęs. Lyg sausio pirmosios rytas, pilnas ne ore virpančių, o ant grindų prilipusių spalvotų konfeti. Galvoje vis dar skamba Rushdie kalbos muzika, persipynusių stebuklingų istorijų eufonija, pasakojimo spalvotas fejerverkas.

Tas Rushdie lyg koks burtininkas į skaitytoją paliedžia kerėjimų ir burtažodžių virtinę, apsuka jam galvą, apsvaigina, ir atrodo, kad daugiau spalvų, žodžių, pasakojimų nebesugebėsi priimti. Jog jau pasiekei savo skaitytojišką ribą. O tada autorius paleidžia dar vieną salvę, po to dar vieną. O po to dar ir dar ir dar. Ir man kaip skaitytojai nelieka nieko kito kaip kapituliuoti, pasiduoti magiškojo realizmo srovei ir leistis būti apstulbinama kiekviename puslapyje.

Ir niekaip niekaip nesuprantu, kaip Laimantas Jonušis sugebėjo šitokią knygą šitaip gerai išversti.Bravo.

Apžavėta.

Štai šitaip "jautėsi" knyga

Apie Rushdie jau rašė mano draugė K.Ž.L čia ir čia

K.Ž.G

Mano knygų 100 (dvidešimt, 21, 22): Irving

O jei man knygos nesutilps į šimtą, ar galėsiu pervadint į tūkstantį? 🙂

Irvingas. Kažko jis man vienu momentu nepatiko, dabar net neatsimenu, kodėl. Gal dėl to, kad parašė tą plytos didumo knygą Kol aš tave surasiu, ar kaip ten vadinasi? Pats skaityk tokią storybę, juo labiau, daug kas sako, kad nuobodi. Be to, tokią storybę jis ėmė ir perrašė kitu asmeniu – nu, grynas neturėjimas ką veikti 😛 O kaip leidėjas lietuvių kalba įsivaizduoja tokią knygą reikia skaityti, kai vienoj rankoj neįmanoma išlaikyti? Su tokio formato knyga vonioj net gali paskęsti beskaitydamas – tik gulkt ir viso gero 🙂 Bet kelias šito rašytojo knygas vis dėlto mėgstu. Pasaulis pagal Garpą man patiko iki pusės,

Irving and tatoo

Ketvirtoji ranka nepatiko. Labiausiai iš skaitytų patiko Malda už Oveną Minį, patiko Našlė vieneriems metams, patiko ir Sidro namų taisyklės, bet knygą skaičiau po filmo, labai gaila, nes negalėjau sukurti savojo filmo. Taigi toks mano skaitytų trejetukas. Dabar norėčiau perskaityt naujai išverstą Cirko sūnų, vien dėl to, kad dedikuotas mano meilei S.Rushdie, bet nemanau, kad šios knygos skaitymo diena greit išauš, tegul palaukia, tuo labiau, kad dar nė neturiu ir neturiu kas paskolina.

1994

O Irvingo dikensiškos istorijos (Irvingas net savo šunį buvo pavadinęs Dikensu 🙂 ) labai įtraukia, sunku jų atsikratyti (na, to trejetuko minėto, nes Ketvirtoji ranka man buvo nuobodi), norisi skaityti per naktį. Dėl to, neturint laiko arba prieš egzaminus patariama su jomis neprasidėti, nes egzaminams ir kitiems darbams gresia pavojus.

Šiaip gražus vyriškis, sunku internete išrinkti nuotrauką į postą, nes ot gražuolis. Įdedu nuotrauką su tatoo, kurių turi dvi. Dar įdedu sportininko nuotrauką, nes man juokinga. O trečioji su jo spausdinimo mašinėle, nes kai rašo, nesinaudoja jokiomis technikos naujovėmis. Įdomu ar ir savo storąją knygą su ta mašinka iš naujo suspaudaliojo?

2005

Kokia Irvingo knyga tau labiausiai patiko?

|už lango pliaupia, griaudi ir žaibuoja|

Florencijos kerėtoja

Neįtikėtinai gražus knygos viršelis. Seniai jau mačiau tokį žvilgsnį prikaustantį viršelį, o ypač dabartinėmis krizės dejonių apgaubtomis sąlygomis. Ačiū viršelio dailininkui Agniui Tarabildai. Ačiū leidyklai, kad neišsigando. Ačiū Audronei, kad surizikavo neatsiklausus man padovanoti knygą gimtadienio proga 🙂

 Vakar užverčiau dar vieną Salman Rushdie pasaką-ne-pasaką apie… begalines ir nesibaigiančias istorijas su pradžia ir be pabaigos. Knygos pabaigoje autorius pateikia šešių puslapių bibliografijos sąrašą – tiek suvirškinta rašant knygą – respect. Čia ne kokia knygelė iš serijos “nuvažiavau, pažiūrėjau, gidė papasakojo, dabar parašysiu knygą.” Kai skaičiau, žinoma, nemačiau jokio knygos gale tūnančio sąrašo ir visą laiką galvojau, ar čia Rushdie viską sugalvojo ar čia yra ir tikros istorijos.  

Taip sunku parašyti apie Rushdie knygą, nes ten tiek plotmių, linijų, magiškų apskritimų, rombų, šešėlių ir paukščiais išskrendačių sielų. Dabar, kai truputį naršau internete, tai eilinį kartą negaliu atsižavėti S.Rushdie – tuo neįtikėtinu sugebėjimu sujungti, atrodo, nesujungiamus, išgryninti ir apžavėti.

Tikri faktai (gyvenantys knygoje): veiksmas vyksta Indijos teritorijoje Fatehpur Sikri mieste, Mogolų imperatoriaus Akbaro sostinėje XVIa. Kai skaičiau, buvau įsitikinusi, kad miestas išgalvotas, o pasirodo, ne, jis pats tikriausias. Kaip gali galvoti, kad miestas, kurį statyti užtruko penkiolika metų, o kaip sostinė tarnavo tik apie keturiolika, po to buvo paliktas likimo valiai dėl vandens trūkumo, nėra rašytojo fantazijos vaisius?

UNESCO saugoma Florencija

Į šitą miestą, dar pačiame žydėjime, kai vanduo dar nebuvo palikęs, atkeliauja aukštas šviesiaplaukis ir pasakoja imperatoriui savo neįtikėtiną istoriją, kuri prasidėjo kitam nuostabiam mieste – Florencijoje, kur trijų berniukų, kurių vienas Nikola Makiavelis (knygoje imperatorius dažnai medituoja apie tai, kokia turi būti imperija, o Makiavelis kitoj žemės pusėj rašo savo “Valdovą”), likimai juos nuveda į skirtingus pasaulio kraštus, tokius tolimus, kad gali nukristi, pasiekęs pasaulio kraštą. Realūs istorijos vyrai. O moterys knygoje ne visada tokios realios – imperatoriaus išgalvota žmona, pradingusioji princesė neįtikėtina rytų gražuolė Kara Kioz, pavirtusi į Anželiką, princesės tarnaitė, dėl stulbinančio panašumo į savo šeimininkę vadinamos Veidrodžiu, neįtikėtinai plona kurtizanė Giltinė ir jos priešybė storoji Pagalvė, imperijos istorijas galvoje saugančios karalienė motina ir princesė Gulbadan, aplankiusi Meką ir, vietoj prideramų minčių apie dievą, parsivežusi visokių keistenybių apie neišnaudotas moterų galimybes.

 

Unesco saugomas Fatehpur Sikri

Kara Kioz – pavergianti gražuolė, žvilgsniu sugniuždanti bet kokį vyrą, pati lyg vergė, perduodanti save iš vieno vyro rankų į kitas, niekada nebūnanti viena pati sau. Sužinome, kokią ji daro įtaką, ką koks žmogus apie ją galvoja, bet pati ji lyg šilkas išslysnati pro pirštus, neapkabinama migla. Du nuostabios kerėtojos Karos Kioz (Qara Köz) apžavėti miestai. Abu klestėję, kol ją garbino, ir praradę savo gyvybę – vandenį – kai jos kerai apleisdavę.

Kaip gi S.Rushdie be religijos klausimų. Aprašuomuoju laikotarpiu Romos popiežius pats tikriausias Medičių statytinis, dėl to ir Florencija klesti, tokį užtarėją turėdama, o imperatorius Akbaras propaguoja religinę toleranciją ir mąsto: “kodėl būtina išpažinti religiją ne dėl to, kad ji tikroji, bet dėl to, kad ką išpažino tėvai ir protėviai. Ar tikėjimas – ne tikėjimas, o tik paprastas šeimos įprotis? Gal nėra tikrosios religijos, gal yra tik amžina tradicija? O iš kartos į kartą galima perduoti ne tik dorybę, bet ir klaidą? Ar tikėjimas viso labo mūsų protėvių klaida? Gal nėra tikrosios religijos. Taip, jis leidžia sau šitaip pamanyti. Jis nori kam nors atskleisti savo įtarimą, kad dievus sukūrė žmonės, o ne atvirkščiai. Jis nori kam nors pasakyti, kad pasaulio centras – žmogus, o ne Dievas. Žmogus centre, viršuje ir apačioje, žmogus pirekyje, užpakalyje ir šone, žmogus angelas ir velnias, stebuklas ir nuodėmė, žmogus visada tik žmogus, ir nuo šiol nereikia jokių šventyklų, jei jos skirtos ne žmonėms.” 

Paskaityti knygą galite čia.

|jau žinau, kur važiuosiu Indijoje|

Mano knygų 100 (trylika, 14, 15, 16): žmogus orkestras

Toks man yra rašytojas Salman Rushdie, kurio visas iki šiol perskaitytas knygas traukiu į savo šimtuką. Na, tikriausiai autoriui reikia būti geru magiškojo realizmo magu, ir aš jau negaliu atsitraukti nuo jo knygų ir būnu didelė autoriaus gerbėja.

Man patinka, kai knygose ne tik skaitai apie herojų gyvenimą, bet ir daug ko išmoksti ir sužinai apie pasaulį. Tokios yra šio rašytojo knygos. Iš jų sužinojau, iš kur Ispanijos bažnyčiose arabiški motyvai, kodėl religine neapykanta verda Pakistanas, ir kas apskritai dedasi pasaulyje besisukančiame apie Indiją. Užburiančios, įžvalgios, turtingos: Paskutinis Mauro atodūsis, Gėda, Vidurnakčio vaikai, Klounas Šalimaras. Savo eilės dar laukia įžymioji/skandalingoji Šėtoniškos eilės ir Dangus po jos kojomis.

Linksmos knygos skaitymo aplinkybės

Net nustebau, kad jau taip seniai skaičiau – prieš beveik vienuolika metų. Neįtikėtina. Todėl nelabai galiu atpasakoti, kas, kur, kada. Bet labiausiai gal įstrigęs tas autoriaus mokėjimas pašiepti, nuvainikuoti dievybes ir sudievintus dalykus, įstrigęs taiklus humoras ir nesuvaldoma fantazija.

Salman Rushdie

Visas knygas skaičiau lietuviškai. Esu turėjusi rankose ir knygą originalo kalba, bet man tikrai ji per daug sudėtinga būtų skaityt ir suprast visas autoriaus vingrybes. Lenkiu galvą prieš beveik visas jo knygas išvertusią Danguolę Žalytę, Laimantą Jonušį (vertė Mauro atodūsį) – vertimas tikrai nekliuvo, įdėta labai daug darbo ir tas tikrai jaučiasi.

|didelė gerbėja|

Mano knygų 100 (vienas, du)

Iš konteksto išplaukęs postas. Knygos, kurių daugumą norėčiau perskaityti antrą ir šimtąjį kartą, bet neskaitau, nes kitos labai garsiai iš lentynos šaukia :), o ir dėl to, kad noriu atrasti dar daugiau tokių nuostabių knygų, o tam reikia skaityti tas šaukiančias. Knygos, kurias tampausi iš vienos gyvenamosios vietos į kitą, ir, jei galėčiau, išsivežčiau visur, kur važiuoju. Knygos, kurias visiems rekomenduoju. Jausmą apie kurias nešiojuos savo širdy, nors, kad ir kaip būtų keista, kai kurių jau negalėčiau atpasakot 🙂 Čia jas sudedu tikrai ne pagal patikimo laipsnį :). Gal taip sudarysime savo knygų šimtuką, o paskui ir tūkstantuką (iki pensijos, manau, pavyks 😉 ).

Jei paklaustumėt mano sesės, kokia mano mėgstamiausia, tai ji nurodytų Diną 🙂 Bet jau rašiau, kad man sunku būtų sudėlioti pagal mėgstamumą. Bet šita, be abejo, prie labai labai patikusių. Mane Dina tiesiog veža. Na, kaip herojė ji man nereali. Moteriška, veržli, nesuvaldoma, aistringa, grojanti, paslaptinga, gudri, protinga, besikarstanti po medžius, valdinga, trapi, vieniša, uždara. Iš kito pasaulio.

Knyga, kuri užvedė ant skandinavų literatūros. Knyga, kurios, man atrodo neįmanoma ekranizuoti, nors tai buvo padaryta. Žiūrėjau iš smalsumo ir didelės meilės knygai, bet kartu norėjau užsimerkt ir išjungt televizorių, kad man liktų ta Dina, kurią pati susikūriau.

Šimtas knygos viršelių. Negaliu pasakyti, kuris man labiausiai patinka, tikriausiai tas baltas, kuriuo apvilkta knyga, gyvenanti mano lentynoj. Nesugebėčiau papasakot, kas ten knygoj. Atsimenu, kad ratas – gyvenimo ratas, giminės ratas. Giminės medis. Daug užburiančios fantazijos, įtraukiančios, apkabinančios, plūduriuojačios ir užliuliuojančios. Fantastiška knyga. Skaičiau skolintą, o ji mane taip apsvaigino, kad pamačius naujai išleistą negalėjau nenusipirkti, o paskui dar ir originalą, kurį tikiuosi kada nors perskaityti. Taip noriu į Pietų Ameriką pakvėpuoti magiškuoju realizmu.

|apžavėta|