Eilėraščiai iš namų

eiler

2018 m. pradėsiu su poezijos knygute ir geriausiu šių metų šuns draugu katinu ant viršelio. Prisipažinsiu, nelabai žinau kitokių vaikiškų eilėraščių nei savo vaikystės, nors iš tikro nelabai gal ir buvo sukurta naujų kultinių alia eglutė skarota, kuriuos mokėtų visi Lietuvos vaikai. Gal šitoj knygutėj tie naujieji, gal sudomins išmaniuosius vaikus, nes patys eilėraščiai aktualūs –

Išmanusis telefonas/ Viską puikiai išmano.

Išmaniam ekrane/ Tėtė žvelgia į mamą.

“Išsiblaškėliai” – apie skubančias mamas, tėčius ir mokytojus –

Tėtė kartą taip skubėjo,

Tik per plauką neišėjo

Su šlepetėm vietoj batų.

Vilniaus mylėtojams – “Vėjas Vilniuje”

Šėliojo ir juokės,

Ir skruostą sau trynė…

Švelniau apkabino

Tik Šventą Kotryną.

O smagiausias – tai autorės rimuotas prisistatymas

Rašiau rašiau, /Rašiau rašiau,

Žodžius su šaukštu išmaišiau,

O kad atrodytų gražiau,

Raides išdaigom apkaišiau.

Vaikai tik skaitė skaitė skaitė,

Gražius linkėjimus man raitė…

Nors tie vaikai dabar suaugo,

Bet savo knygeles dar saugo

Ir skaito jau saviem vaikam…

Todėl aš su jumis – ilgam.

Oi, pasakyti pamiršau:

Aš ir toliau rašau, rašau…

Pasiskaitykit, jei neskaitę.

Jus mylinti – V. Palčinskaitė

Advertisements

Frančeska

fra

Gyveno kartą Frančeska. Miela paauglė mergaitė, kurios galvoje staiga ėmė krebždėti eilės. Bet ar mergaitė gali būti poetė? Ar iš viso būna moterų poečių? Kiek jų galėtumei išvardinti, jei tau būtų trylika? Lietuvaičiai tikriausiai visi žinotų Janiną Degutytę ir Violetą Palčinskaitę, ar čia aš labai pro rožinius žiūriu?

Poezija yra lyrinė knygos pusė, na, o kita knygos pusė yra gyvenimiška. Frančeska atsiduria tokiose ribinėse situacijose, kurios pakankamai sudėtingos jos amžiui, bet taip jau būna, kad į gimimo datą visokios nelaimės nežiūri. O talentingoji autorė Anna Piwkowska, taip pat poetė, labai gražiai veda Frančeską per tas sudėtingas situacijas, laiko ją už rankos, atveda prie žmonių, kurių šiaip jau nebūtų gyvenime atsiradę ir įvelia į įvykius, kurie esant komforto zonoj net neištiktų. Taip ir auga Frančeska. Ir nauja poetė.

Kai skaičiau šitą knygą, labai galvojau, kas gali būti šios knygos skaitytojas ir mylėtojas. Dabar, kai tiek daug pramoginių knygų, su daug iliustracijų, juokų ir visokių kreizėjimų, “Frančeska” man pasirodė labai rimta knyga, o rimtai knygai reikia rimto skaitytojo. Kuris nepraleis eilėraščio tam, kad greičiau perskaitytų puslapį ir šiaip turės truputį daugiau kantrybės nei vidutinis skaitytojas. Bet, pasakysiu dabar skambiai, už kantrybę ir ištvermę bus apdovanotas gražiu tekstu ir gražia jautria istorija. Ir tikrai galės jaustis ypatingu skaitytoju (ypatingo skaitytojo medalį atsiųs knygų žiurkės).

anna

Atminties babilonai, arba aš vejuosi vasarą

atminties-babilonai-arba-as-vejuosi-vasara-1

Labai žavinga knyga. Nereikia nei trilerių, kai toks įdomu gyvenimas, kuris galėjo pasibagti net neprasidėjęs. Kodėl? Violetos Palčinskaitės mama, nenorėdama pakenkti šeimai, pakluso įsakymui eiti į getą. Juk čia ir galėjo būti tos neprasidėjusios istorijos pabaiga. Bet nebuvo. Nes pasaulyje įvyksta įvairių stebuklų ir, sakyčiau, Violeta yra vienas iš jų. Vertas ne tik būti išdainuotas eilėraščiais, bet ir sugulti į atskirą gražią knygą – tokią, kokią ir matote – su labai gražiu viršeliu, mažais siurprizais prasidedančiais skyriais, įterptais posmais ir nuostabia nuotrauka, kuri, kai atverčiau jau beveik paskutinį knygos puslapį, garbės žodis, privertė mane išsišiepti iki ausų.

Ir nieko daugiau nereikia pridurti – tik perskaityti. Rekomenduoju.

Violeta-Palcinskaite-928x557

Nauja Tyto Albos kolekcija

Gavau pakvietimą į naujų leidyklos Tyto Alba knygų pristatymą. Pakvietimai dažniausiai sukelia dvigubus jausmus – džiaugsmą (kad pakvietė) ir skausmą (kaip visur suspėti, jei nesuspėsiu bus taip gaila, kad net geriau nežinoti, kad renginys vyko). Galutinis šios gražios dienos rezutatas – džiaugsmas, nes a) suspėjau ir b) nes eilinį kartą atėjau galvodama, kad, ai, šiaip pasižiūrėsiu, pasiklausysiu, kas čia per knygos  ir panašiai, o išeinu norėdama perskaityti visas pristatytas knygas (o tada, o dieve, ne visos dar išleistos ir kada tai padaryti). Tikrų tikriausiai. Šiandien gal mėnulis koks?

TYTO ALBA

Labai trumpai apie pristatytas knygas:

Edita Čekuolienė “Flirtas su rudeniu: moterų knyga”. Knyga subrendusioms moterims, sakė, kad toms, kam virš keturiasdešimt. Pagal pristatytas temas,ir tai, kaip apie jas kalbėjo autorė (beje, simpatiškoji simpatiškojo Algimanto Čekuolio žmona) – kai tik išleis pirksiu ir vešiu mamai (Giedriau, prašom duoti žinoti, kai tik pasirodys). Man pačiai irgi įdomu, bet aš gal dar kiek pasidžiaugsiu nebrandžia moteryste.

Danas Sėlis “Provincijos detektyvas”. Autoriaus kėdė buvo tuščia, nes autorius nori likti nežinomas. Paslaptingai taip. Jei nebūčiau skaičius “KGB vaikų”, tai kaip ir labai nesidomėčiau šita knyga, bet dabar pliaukšt per savo pasipūtusius žandus – nenurašau, jei tik bus proga, tikrai perskaitysiu.

Viktorija Daujotytė “Lašas poezijos” – autorės, deja, nebuvo.

Giedrius Druktenis “Kodėl spaudžiame dešinę. Apie etiketą ir manieras”. Kaip sakė autorius, apie tai, kodėl, o ne kaip. Per autoriaus prezentacoiją visi (išskyrus, žinoma, Juozą Erlicką) puolė žiūrėti, ar švarūs jų batai.

Juozas Erlickas “Išeinu iš krašto”. Trilogijos paskutinė dalis. Prijuokino Erlickas. Sakė daugiau neberašys tokio tipo knygų, rašo romaną “Vargdieniai”, kurio pagrindinis veikėjas bus vargdienis Mikutavičius, kurio veikėjai nieko neveiks, nes vargdieniai nieko neveikia, nebus meilės istorijos, irgi dėl to, kad vargdieniai nemyli ir t.t. O antras romanas bus apie Kaušpėdą. Tame romane Erlickas bandys paneigti hipotezę, kad Lietuvos valstybę sukūrė Kaušpėdas.

Viktoras Gerulaitis “Kupė su Joanu Starussu. Neišgalvotos muzikos istorijos“. Gaila, autoriaus nebuvo.

Grigorijus Kanovičius “Rinktiniai raštai”. Čia tai wow. Autorių pristatinėjo jo sūnus, seniai nebegyvenantis Lietuvoje, bet taip gražiai kalbantis lietuviškai, kad visi bent kiek pabūnantys užsienyje ir visokiais akcentais pradedantys miauksėti turi susigėsti. Tik kad labai jau sūnus pesimistas man pasirodė. Čia gi džiaugsmas – tokį lobį leidykla išleis, o sūnaus nuotaika tai apokaliptinė – nieks neskaito, niekas nelaukia, o man tas pats. Nu, laba diena – ir skaito, ir laukia, ir uosto knygas, ir myli, ir gyventi be jų negali, nereikia taip, nėra jau čia tas jaunimas šiais laikais toks blogas, gal autoriaus sūnui laikas į Lietuvą?

Algirdas Kaušpėdas “Antiška”. Ar reikia ką pridurti? Dainuojanti knyga – nuskanuoji QR knygą savo protinguoju telefonu ir gali skaityti skambant muzikai. Jėga.

Giedrius Kuprevičius “Koncertas”. Toks simpatiškas ponas Giedrius Kuprevičius – spinduliuojantis (reikėjo šalia Kanovičiaus sodinti, gal būtų gera nuotaika užkrėtęs). Žinojot, kad “Kregždučių” autorius, tų kur, “gabalėlį dangaus”?Sakė, jam alergija nuo tos dainos, tai šalia būdami nesugalvokit uždainuoti. Nepraiekit, kai pamatysit knygą knygų mugėje.

Violeta Palčinskaitė “Atminties babilonai“. Autorė sakė, kad ir ką rašytojas ar poetas parašytų – viskas apie tėvą ir motiną. Gal ir tiesa, pažiūrėsim.

Linas Slušnys, Daiva Šukytė “Dėmesio: paauglystė. Tėvų knyga”. Apie ką knyga? Apie tai, kad namuose tėvai yra ir turi būti (jei nėra) lyderiai, tėvai turi imtis atsakomybės ir būti tėvais.

Agnė Žagrakalytė “Eigulio duktė: byla F117“. Skaičiau šios knygos ištrauką ir buvo labai įdomu. Tikiuosi, kad jau greit.

Viskas. Gero laukimo.