Musių valdovas

musiu

Iš serijos “Vejuosi klasiką”. Knyga, kuri tikriausiai yra visuose būtinų iki mirties perskaityti knygų sąrašuose (šiaip tai aš tikiuosi po mirties pakliūti į knygų rojų ir perskaityti viską, ko nesuspėjau).

“Musių valdovas” mane pritrenkė. Dar vienas įrodymas, kad gerai knygai nereikia daug žodžių – gali būti tik tiek, kiek pas Julian Barnes “The Sense of Ending” arba “Musių valdove”. Praktiškai genialu. Ir baisu, žinoma. Baisu, ant kokio plaukelio kabo civilizacija. Kiekvieną dieną vis iš naujo pakimba, vos tik atmerki akis. O ir užsimerkus jos niekas nesergsti.

Knyga atsirado iš Antrojo pasaulinio karo siaubo – Goldingas buvo sukrėstas žmogaus žiaurumo masto ir fantazijos. Paėmė viską iki gyvasties išgrynino, iškėlė į negyvenamą salą – štai jums puikiausios sąlygos nužmogėjimui. Tiek nedaug tereikia – mačizmas, ego, baimė, alkis, masės įtaka. Beje, psichologai sako, kad tokia situacija, kaip pavaizduota knygoje, įmanoma tik tarp berniukų. Na, ji daugiau aktyvi, paremta jėga ir t.t. Tačiau nenuvertinkite mergaičių, jei saloje būtų mergaitės, būtų daugiau psichologinio teroro, “švelnesnių”/soft būdų pasiekti tą patį rezultatą.

Man labai įstrigo knygoje vaikų vis minimi nesantys suaugusieji, kurie žinotų, ką daryti, žinotų, kaip reaguoti, sutvarkyti. Suaugusiųjų laukiama kaip išganymo – vaikams savarankiškumo našta per sunki, pasidžiaugę laisve, jie nori įprastos rutinos ir kasdienių nurodymų, kaip elgtis, etalono, kas yra gerai, o kas yra blogai. Kadangi visas tas vaikiškas pasaulis yra savotiška suaugusių pasaulio alegorija, vis galvoju, kas yra suaugusių pasaulio “suaugusieji”, tie, kurie ateis, sutvarkys, pasakys, sugalvos, atleis? Kuris dievas ar dievai? Diktatorius, ar šiaip kietos rankos vyrukas išvaduotojas? Demokratija yra sunkus kasdienis darbas, reikalaujantis didžiulės kantrybės.

Puiki knyga. Netikėtai giliai kabinanti. Tikrai neveltui tuose sąrašuose.

Advertisements

Baisios ir liūdnos knygos

Yra knygų, kurias aš bijau skaityti. Pirmiausia atkrenta visi siaubo romanai, pavyzdžíui S.King. Na, “nelaiko man nervai”, nors tu ką.  Tai pačiai kategorijai priklauso ir visokie kraupūs detektyvai, kur daug prievartos. Jei tokį vis dėlto skaitau (pavyzdžiui S.Larsson “Girl with a Dragon Tatoo”), tai po to bijau net kojas ant kilimo padėti. Man pradeda vaidentis, kad kažkas slampinėja aplink namus, žodžiu, prasideda tokia mažutėlė paranoja. Dėl jos kaltinu savo skaitymo stilių: dažniausiai labai įsitraukiu į knygą, įsijaučiu, labai aiškiai viską įsivaizduoju. Perskaičius kokią labai stipriai mane paveikusią knyga, porą dienų po to vaikštau it maišu trenkta.

Yra ir knygų, kurias žinau esant labai liūdnas, paliekančias labai stiprų įspūdį, tai ir jas bijau skaityti. Tokios knygoms jau nuo seno priklauso “Annes Frank dienoraštis” (apskritai negaliu skaityti apie holokaustą, labai baisu), W.Golding “Musių valdovas”. Pati naujausia knyga priklausanti šiai kategorijai yra Cormac McCarthy “Kelias” (yra išversta į lietuvių kalbą). Tai (anot skaičiusiųjų)labai niūrus, sukrečiantis ir slegiantis pasakojimas apie žemę po kažkokios neįvardinamos kataklizmos, kai dalis likusiųjų išgyvena užsiimdami kanibalizmu. Knygos centre- tėvas ir jo sūnus, bandantys išgyventi apokaliptiniame pasaulyje ir su savimi nešiojantys revolverį su paskutinėmis dviejomis kulkomis. Priešams arba sau.  Internete radau šitą ištrauką. Vien ją paskaičius šiurpuliukai pradeda bėgioti.

Cormac McCarthy "Kelias"

Cormac McCarthy "Kelias"

Berniukas atsisuko ir pažiūrėjo. Atrodė taip, lyg vertų.
–    Tik pasakyk man.
–    Mes niekada nevalgysime žmogaus, ar ne?
–    Ne. Žinoma, kad ne.
–    Net jei badausime.
–    Mes jau dabar badaujame.

–    Juk tu sakei, kad ne.
–    Sakiau, kad mes nemirštame. Aš nesakiau, kad mudu nebadaujame.
–    Bet mes to nedarysime.
–    Ne. Nedarysime.
–    Kad ir kas nutiktų.

–    Ne. Kad ir kas nutiktų.

–    Nes mes – geri žmonės.

–    Taip.
–    Ir mes nešame ugnį.
–    Ir mes nešame ugnį.
–    Gerai.“

Visai neseniai pagal šitą knygą buvo pastatytas filmas. Pažiūrėjau filmo anonsą ir dar labiau apsisprendžiau, kad knyga, deja deja, ne man ir ne mano nervams (skundžíuosi tais savo nervais lyg būčiau “Puikybės ir prietarų” veikėjos Lizzy isteriškoji mama)

Apskritai, tai bijau skaityti distopijas, tiek dėl jose aprašytos slegiančios aplinkos, tiek dėl žmonių elgesio, kai nebelieka jokių moralės normų, kai kiekvienas kovoja tik už save, kai civilizacinis ir kultūrinis sluoksnis pasirodo esąs nenusakomai plonas.

Kita knyga, kurios nedrįstu paimti yra K.Hosseini “The Kite Runner”. Tiek gero apie ją esu girdėjusi, bet baisu skaityti.

Antra vertus, esu perskaičiusi tikrai liūdnų knygų, ir tikrai nesigailiu. Atvirkščiai, džiaugiuosi, kad išdrįsau, nes kitaip taip ir būčiau neperskaičiusi I.McEwan “Atpirkimas”, K.Boye “Kallocaine”, S.Plath “Stiklo gaubtas” ir  R.Yates “Nerimo dienos”.

Dar šiek tiek bijau skaityti kadaise jau perskaitytas ir labai pamėgtas knygas.

O kas jei tos knygos šiandien pasirodys man visai nebe tokios nuostabios?

Ir (tradicinis) klausimas 😉 :

Kokias knygas bijote skaityti? Kokių vengiate?

Anne Frank dienoraštis

K.Hosseini "Bėgantis paskui aitvarą"

K.Ž.G