Always Look On the Bright Side of Life… o gal nereikia?

Kai mano darbdavys Kalėdų proga visiems darbuotojams padovanojo knygą “Matyk galimybes- tapk pasisekimo ieškotoju”, daugelis juokavo, kad matyt žada daug ką atleisti per metus.

Juokas juokais, bet taip ir atsitiko.

Net ir man.

Ir vienas dalykas, kuris mane baisingai nervavo, tai kad darbo biržoje nuolat buvo užsimenama, jog svarbiausia neprarasti optimizmo.

Jog galima gauti savo svajonių darbą, jei būsi pozityvus. Vieną kartą per tokį bendrą informacinį susirinkimą man neišlaikė nervai, kai tuos kursus vedantis dėdulė pasakė, jog čia susirinkusieji turi turėti daugiau pasitikėjimo savimi.

Va tada aš ir nesusilaikiau ir pasakiau, jog su mano pasitikėjimu savim nėra problemų. Aš žinau, kad esu gabi, protinga ir kiekvienas darbdavys turėtų džiaugtis mane įdarbinęs, jei ką ir reikėtų kaltinti dėl situacijos tai nenormalius įstatymus, kurie man ilgiau neleido dirbti pas tą darbdavį pagal terminuotą sutartį. (Kaip matote nei su pasitikėjimu savimi nei su per dideliu kuklumu neturiu problemų)

Baisingai erzino tas požiūris, jog mano ir kitų bedarbystė atsirado dėl kliūčių mūsų galvose, o ne dėl darbo rinkos sąlygų.

Tad galite įsivaižduoti, kaip aš apsidžiaugiau, kai išgirdau, jog yra knyga, kuri… kritikuoja beribį ir naivų optimizmą.

Knygos autorė – gana žinoma žurnalistė, feministė ir politinė aktivistė Barbara Ehrenreich, parašiusi daug knygų. Idėją savo naujausiai knygai Bright-sided: How the Relentless Promotion of Positive Thinking Has Undermined America ji gavo tuomet, kai susirgo krūties vežiu ir kaktomuša susidūrė su požiūriu, jog optimizmas- tai nuostabus vaistas nuo visų ligų.

Kai ji internetiniame forume parašė, jog jai pikta dėl to, kad niekas dar tiksliai negali nustatyti vėžio priežasties, jog sveikatos draudimas neveikė taip, kaip jai norėtųsi. Vietoj palaikymo ir supratimo,  kitos vėžiu sergančios moterys liepė jai keisti savo nusistatymus, nes kitaip ji niekada nepasveiks.

Negana to, Barbara Ehrenreich pastebėjo tendenciją, jog daugelis žmonių jos situacijose sakėsi esą dėkingi už vėžį, jog tai buvo likimo dovana jiems, nes išmokė kitaip ir geriau gyventi. B.Ehrenreich pradėjo giliau domėtis ta mūsų gyvenime dominuojančia tiesa, jog reikia neprarasti optimizmo, jog reikia į dalykus žiūrėti teigiamai.

Pavyzdžiui, knygoje ji rašo, jog yra studijų, kurios rodo, jog nėra ryšio tarp pasveikimo nuo plaučių vėžio ir paciento optimistiškumo. O studijos teigiančios, jog ryšys tarp minties ir kūno sveikatos egzistuoja, dažniausiai nustato tik koreliaciją, bet ne priežastį ir pasėkmę (ar esame sveiki todėl, kad į gyvenimą žiūrime pozityviai, o gal į gyvenimą žiūrime pozityviai todėl, kad esame sveiki?).

Žodžiu, pradėdama nuo savos patirties, B.Ehrenreich bando parodyti, ką perdėtas optimizmas ir nuolatinis teigiamybių ieškojimas padarė su amerikietiška visuomene. Autorė rašo intelektualiai, gana moksliškai, bet tuo pačiu ir labai smagiai sarkastiškai. Ji bando paaiškinti, kaip atsirado  ta pozytivumo mada ir kaip ji paveikia įvairius Amerikos (nors daugelį dalykų galima labai pritaikyti ir Lietuvai ir Švedijai) gyvenimo aspektus.

Autorė negaili kritikos savipagalbos literatūrai ir ją rašantiems (aš skaičiau ir džiaugiausi, kai ji su rimtais moksliškais argumentais į miltus sumalė R. Byrne”The Secret“), ji gerokai “patarkuoja” visokius koučingus ir koučingo guru, meta tokį, sakyčiau, Puntuko dydžio akmenį į verslo daržą ir nuodugniai aprašo darbovietes, kurios reikalauja iš savo parduotojų “positive attitude”.

Ji taip pat analizuoja prosperity theology, kuri paskutiniu metu vis labaiu ir labiau populiarėja JAV, kai žmonės priklausantys tokioms bažnyčioms  (nors sunku tai vadinti bažnyčiomis, nes jose nėra JOKIŲ religinių simbolių) mano, jog Dievas nori, kad jie būtų turtingi, jog jei tik jie pakankamai tikės, tai Dievas jiems duos ir didelį namą ir bankas suteiks paskolą, nors tu iš tikrųjų neišgali jos suimokėti. (Kaip tos bažnyčios atrodo ir kaip jose kalbama galite pažiūrėti čia).

Dar  vieną gerą spyrį B.Ehrenreich duoda perdėtam amerikiečių optimizmui viename iš knygos skyrių, kuriame ji kalba apie tai, jog būtent tas optimizmas ir buvo vienas iš faktorių, dėl kurių Amerika pateko į tokią gilią ekonominę krizę. Ji cituoja Paul Krugman NYTimes, kuris į klausimą, kodėl niekas nekreipė dėmesio į ženklus rodančius ateinantį nekilnojamojo turto rinkos nuosmukį, atsako “nobody likes a party pooper”

Ir nors autorė parodo, jog egzistuoja mokslinės studijos teigiančios, jog pesimistinės nuotaikos gali būti naudingos sveikatai, jog pesimizmas gali paiilginti gyvenimo trukmę (nes optimistai linkę labiau rizikuoti), ji nėra kokia susiraukusi burbanti ir viskuo nepatenkinta moteriškė.

Jos pagrindinė tezė yra ta, kad perdėtas optimizmas ir nepagrįstas noras viską matyti iš šviesiosios pusės dažnai nepaiso mūsų tikrųjų jausmų. Jei sergame, turime leisti sau pykti ir skųstis, nes nenormalu, jog rimtai sergantis žmogus apkraunamas dvigubai- ne tik turi kovoti su liga, bet dar ir turi  jausti stresą, kad nekovoja dainuodamas ar nemano, jog liga- tai gyvenimo dovana.

Kita svarbi tezė yra ta, kad dėl to besaikio optimizmo dažnai pamirštama rizika, kad pavojai yra ignoruojami kiek tik įmanoma.

Ir dar- B.Ehrenreich protestuoja prieš visuomenėje gajų nusistatymą, kad kiekvienas žmogus gali viską pasiekti, kad jam yra viskas įmanoma, jei jis tik to nori, jei jis tik optimistiškai žiūri į gyvenimą ir jei sugeba peržengti per barjerus, egzistuojančius sąmonėje. Autorė teigia, jog toks požiūris į individą mūsų visuomenėje eliminuoja užuojautą, supratimą.

Jei visą atsakomybę dėl pasisekimo sukrauname individui, tai reiškia, jog ignoruojame egzistuojančias neteisybes, diskriminaciją, socialinę atskirtį ir pan.

Trumpą pokalbį su knygos autore galite pažiūrėti čia

Man knyga labai patiko, tai puiki atsvara tai dažnai labai nemoksliškai savipagalbos literatūrai (skirtingai nuo dažnos savipagalbos knygos, B.Ehrenreich knygoje yra daugybė nuorodų į mokslinius tyrimus), ir tuo pačiu suteikia mums visiems galimybę atsipūsti ir suprasti, jog nėra nieko blogo pykti, jog nėra būtina visąlaik į viską žiūrėti optimistiškai.

Jog paburbėjimas ir akių pavartymas savime nėra kažkos blogas reiškinys, o, atvirkščiai, gali leisti labiau kritiškai įvertinti situaciją.

K.Ž.G