Toliau mokausi neskaityti… jaučiuosi ne kaip, nes šį kartą nebeskaitysiu knygos nuostabiai gražiu viršeliu – Julian Barnes “Flobero papūga”. Knygos, kuri labai labai patiko vonioje, knygos autoriaus, kurio The Sence of Ending man taip patiko. Perskaičiau jau trečdalį ir nežinau, kas man daros, bet aš niekaip nesusikaupiu ir nesusigyvenu su knyga, man kažkoks blūdas, aš nesuprantu, kas yra pasakotojas, nes skaitydama įsivaizduoju, kad pasakotojas Barnes, o paskui, kad kažkoks gydytojas, o visi ten žvėrys, guvernantės meilužės ir papūgos man iš viso susuko galvą ir nebenoriu skaityti, kad skaityčiau ir būčiau perskaičius, visai nesimėgaudama ir nublūdijus. Taip tat.
Aišku, man nelabai smagu, kad aš visiškai nedraugauju su taip išgirta knyga: „Tuose laiškuose ši knyga buvo vadinama gražiausiais vardais: sielos atgaiva, didžiausiu malonumu skaityti. Labai džiaugiuosi šios knygos pergale, nors man ji buvo netikėta, kaip kad anksčiau jos sėkmė buvo netikėta ir pačiam autoriui: jis ilgai nebuvo tikras, ar ši knyga bus suprasta“. Ir nesmagu, kad pakliuvau į tą nesusipratėlių skaitytojų ratą, bet mes tikriausiai ne vietoje ir ne laiku šį kartą su Julian susitikom. Ką darysi.
Einu prie savo knygų lentynos.
knyguziurkes.com 
KZL, žinok aš irgi šią knygą ilgai “kankinau”. Buvau numetusi, vėl ėmiausi ir jau klausiau visų, ką jūs tokio gero joje radote? Bet paskui susiėmiau ir perskaičiau. Labai iškankinta knyga, bet džiaugiuosi, jog užbaigiau. ir visai patiko. antra knygos pusė įdoemesnė nei pirmoji. Gal dar nenumesk jos visai? Įkvėpei mane parašyti jos atsiliepimą pas save, einu rašyt 🙂
Sandra, pas mus irgi jau telepatija, as kaip tik ruosiausi ieskoti tavo atsiliepimo, nes kazkur maciau, kad perskaitei, net nezinau, kur 🙂 NU zinok, net nebezinau, ka ir bedaryti, jau tokia laiminga buvau, kad eisiu ka nors kitko skaityti
O mane sužavėjo pasakotojo ironija. Yra tobulų fragmentų. Floberas toks pilnakaraujis personažas 🙂
jau parašiau atsiliepimą 🙂
O aš šią knygą tiesiog dievinu. Po jos įsimylėjau ne tik Barnesą, bet ir Flaubertą. Joje tiek daug nuostabių dalykų: neįtikėtinai įdomus Flobero gyvenimas, besiskleidžiantis Breitveito skausmas, jo pamišimas dėl rašytojo, apskritai santykis tarp skaitytojo ir rašytojo, kalbos grožis. Viena geriausių mano kada nors skaitytų knygų.
sakes, vartau akis, ne kitaip. aciu uz visus komentarus. kirba galvoj mintis, kad norejau prasimuliuoti sita knyga ir nieko nesigavo arba reikes skaityti is naujo arba reikes skaityti is naujo, o sita mintis visai nezavi.
Arba atidėk vėlesniam laikui. Gal tiesiog dabar ne metas jai?
Skaitau Papūgą dabar ir negaliu paskubėti, nes tiesiog nesinori jos baigti. Tiesiog graži knyga. Panašiai kaip šokoladas…nesuku sau galvos kokia sudėtis ir kiek naudos – svarbiau, kad skanu 🙂 Ir dar, jau žinau, kad po daug metų vėl pasiimsiu Ponią Bovari, o gal ir daugiau Flobero.
Aš pritarsiu Godai! Tikrai viena geriausių šiemet skaitytų knygų. Nežinau, bet šita knyga neleido atsiplėšti, tiek visko iš jos pasibraukiau. Ji tokia tiek ‘literatūrinei bendruomenei” atrodo, tiek nežinantiems, kas tas G. Floberas ar apskritai tiems, kurie yra linkę į literatūrą žiūrėt kaip į gyvenimo atspindį, mėgsta nesąmoningai rašytojus tapatinti su jų herojais. Gi „Floberas moko žiūrėti tiesai į akis, o ne mirksėti jos apakintam“.
Labai gyva, ironiška, intelektuali knyga, palaikanti autoriaus dialogą su skaitytoju – man tai toks skaitymo džiaugsmas buvo 🙂
Ka as galiu dar pridurti…