Visas internetas čiauška, kokia graži ši knyga. Ir tikrai, ji – iliustracijų šedevras. Vien dėl iliustracijų “Sniego sesę” verta turėti savo lentynoje ir kartas nuo karto pasigrožėti. Ką tik baigau ją skaityti sūnui, sakė, kad patiko. Kai paklausiau, ar nebuvo liūdna, sakė, kad vietomis tikrai buvo liūdna. Tikiuosi, kad ne tiek, kiek man.
Prisipažinsiu, tikėjausi visai kitokios istorijos. “Sniego sesė” – tikrai sniego, nes jei iš pirštinės ištraukta šilta ranka prie jos istorijos prisilieti – tai net gelia. Tokia ir knygos nuotaika – šviesi, ilgesinga ir gelianti. Ir labai gyvenimiška. Kalėdiška atgimimu – šeimos, meilės, draugystės. Vilties, kad gyvenimas po netekties gali tęstis ir netgi būti gražus. Ne taip, kaip seniau, bet vis dėlto gražus.
Nuostabioji Hedviga man labai priminė Anę iš Žaliastogių – tokia pati nenustygstanti vietoje, atsisakanti pripažinti bet kokias gyvenimo (net ir pomirtinio) taisykles (jei tokios yra), pilna smulkmenų džiaugsmo ir meilės. Mergaitė, sukurianti pasaką, primenanti džiaugtis kiekviena gražia diena.
Skaitykite vaikams, kalbėkitės su jais, apie tai, ką skaitote. Su ypatingai jautriais, dėl visko nerimaujačiais, skaityčiau labai atsargiai, nes knyga tikrai paveiki ir, nors pabaigoje džiaugsmas ir ramybė sugrįžta, ir gyvenimas neberieda į prarają, ta laimė vis tiek yra sąlyginė.
knyguziurkes.com 