Remontas

“Remontą”, galima sakyti, prarijau. Skaičiau ir galvojau, kad keletą jaunų lietuvių rašytojų vienu metu paveikė kolektyvinė pasamonė ir jos visos panašiu metu ėmė ir parašė panašios tematikos romanus, ypač, jei dar į sąrašą įtrauktumėm Veronikos Urbonaitės-Barkauskienės “Devyniadešimtųjų vaikai tampa tėvais” – tai jau beveik ir turime pilną knygų kolekciją. Geras dalykas tas, kad visos tos knygos buvo smagios skaityt ir vienos daugiau, kitos mažiau, bet visos patiko.

“Remonte” apsigyvenau daugiabutyje, tokiam pačiam, kaip savo vaikystės ir paauglystės, kur gyvendavom vienoj kūčkoj su visais laiptinės vaikais ir migruodavome iš vieno buto į kitą. Kur kaimynės prižiūrėdavo vienos kitų vaikus: atsimenu, viena bėgo manęs gelbėt, kai užkilus temperatūrai, pradėjo vos ne vaidentis ir buvo baisu vienai būt namie, kita sergant ateidavo suleist vaistų ir susilaužius ranką iškvietė greitąją ir palydėjo mane į ligoninę – gali net kilt klausimas, kur tuo metu buvo mano tėvai, bet daugiabučio laiptinė buvo tas “kaimas”, kuris kartu augino vaikus, ir tam kaime, kaip ir “Remonte” virė gyvenimas, su visai savo personažais.

Taip “Remonte” skaitytojas išgyvens savo vaikystes-paauglystes-jaunystes ir prisitaikys situacijas, kurios tokios artimos ir pažįstamos, autorė taip emociškai taikliai išlaviruoja daugiabučio realybėje, kad perskaičius viskas susilieja su savais gyvenimais ir išgyvenimais. Pletkai, apkalbėjimai ir užkalbėjimai, moteriški kaimynų “teismai” už elgesį ir išvaizdą, ištikimų draugių neištikimybės, kaimynų vaikų keliai ir klystkeliai, vaikų auginimo iššūkiai ir mokyklinės aktualijos. Ir viskas apvilkta į pagrindinės veikėjos vaikystės draugės dingimo istoriją ir dar pabarstyta labai sveikais ironiškais ir sarkastiškais pabarstukais.

“Remontas” yra visai nepanašus į autorės apsakymus (Jurga Tumasonytė tai minėjo kažkokiam interviu), tad būsimieji knygos skaitytojai turėtų būt nusiteikė visai kitokiam stiliui, o autorė tikriausiai turi būt nusiteikus, kad romanas bus lyginamas su kitais panašiais romanais. Man pačiai gal apsakymai patiko labiau, bet romanas irgi patiko, tik kad dėl minėtos koncentracijos nebebuvo naujumo įspūdžio.